Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Čekiškė– mažas miestelis Kauno paviete. Anksčiau jis priklausė Ariogalos pavietui. Miestelyje yra viena gatvė, kuria eina Kauno pašto kelias. Gatvė, nutiesta klampiame plokščiame grunte ir užstatyta trobesiais iš abiejų pusių. Prie gatvės yra keliolika gyvenamųjų namų su ūkiniais pastatais, bei keli žydų šeimų namai su karčiama ir pora parduotuvėlių. Miestelyje yra paštas.
Šio kaimiško miestelio puošmenomis yra mūrinė parapijinė bažnyčia, klebonija ir paštas. Čia nėra nei valsčiaus valdytojų, nei liaudiškos mokyklėlės. Nevyksta čia nei turgūs, nei jomarkai. Daugiausiai žmonių susirenka tik per bažnytines Šv. Trejybės ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės šventes.
1620 m. parapijinę mokyklą čia įkurė (Čekiškės) paveldėtojas Jurgis Gedgaudas Mackevičius. Rūpintis mokyklos išlaikymu buvo paskirtas šios fundacijos klebonas. Mokykla veikė iki 1864 m., t.y. iki liaudiškų mokyklų valdybos įkūrimo, po kurio mokyklėlės Čekiškėje neliko.
Čekiškės paveldėtojo dvaras randasi tuoj pat už miestelio. Pati Čekiškės gyvenvietė yra tokia pat sena, kaip ir Ariogala. Čekiškės įkūrėju buvo tūlas Čakas ar Čekis. Legenda apie Čekiškę yra identiška legendoms apie Ariogalą ir Betygalą. Šias gyvenvietes, kaip teigia vieni raštininkai, įkūrė buriuotojas Nemunas Herulis su 500 bendražygių, kaip teigia kiti raštininkai – Palemonas Skandinavas Normanas.
Kiek yra žinoma, XVII amžiuje Čekiškė priklausė dviems paveldėtojams: Jurgiui Mackevičiui Gedgaudui ir Valavičiams. Valavičiams priklausė ta Čekiškės dalis, kurioje dabar yra bažnyčia ir klebonija. Mackevičius, 1625 m. funduodamas bažnyčios statybą, sukeitė su Jeronimu Valavičiumi savo sklypą, besiribojantį su tinkančiu šiai statybai vieno valako ir 4 margų sklypu; Valavičius gi perleido bažnyčiai tame pačiame valake esančią savo karčiamą. Tarp šalių 1627 01 04 buvo surašytas dokumentas ir tais pačiais metais pripažintas Žemaičių Kunigaištystės Zemstvoje.
Kaip ilgai Čekiškę valdė Mackevičiai Gedgaudai nežinoma. Jurgis Mackevičius nepaliko palikuonių ir mirė apie 165? metus. Čekiškę paveldėjo jo žmona Kotryna, vėliau ištekėjusi už Bielinskio. Po Bielinskių, Čekiškė perėjo Griškevičų Leparskių nuosavybėn ir tt., dabar (XIX pab.) – priklauso p.p. Jankauskams.
Bažnyčia
Pirmoji bažnyčia Čekiškėje buvo pastatyta 1617 m. Jurgio Gedgaudo Mackevičiaus, vieno iš dviejų Čekiškės paveldėtojų, pastangomis. Bažnyčia buvo medinė, vadinosi Šv. Jurgio vardu ir stovėjo kitoje vietoje.
1623 06 29 Jurgis Mackevičius, kaip fundaciją Čekiškės bažnyčiai, paskyrė 9 valakų kaimą – Sedvydžiai?Sirvydai? (Siedwidzie - tekste). Tais pačiais metais vyskupas Kiška čia įsteigė parapiją ir klebonu paskyrė kunigą Uložą. Apie 1633-iuosius čia jau klebonavo kun. Mačiukas. Jam beklebonaujant, p. Vaitiekus Griškevičius 1636 04 09 datuotu dokumentu Čekiškės bažnyčiai fundavo pusę žemės turto, esančio Lesčiuose (Ariogalos paviete) ir įvertinto 500 kapų lietuviškų grašių, dėl kurio anksčiau bylinėjosi kun. Marčiukas bei jo įpėdinis kun. Lialičevskis su bajorais Pernarausku ir Gaižausku.
1639 04 28 Jurgis ir Marijona iš Samsonavičių Gružauskai viderkrafo teisės pagrindu (žemės valdos pirkimo aktas, suteikiantis teisę buvusiam savininkui atpirkti iš naujojo savininko anksčiau valdytą savo žemės sklypą – vert.pastaba) Čekiškės bažnyčiai pardavė Padubysio žemės turtą ir palivarką Domianiškės (Domianiszki lenk.) už 3000 lenkiškų zlotų (1 lenk.zlotas = 30 liet.grašių)
1677 02 07 klebonaujant kunigui Lialičevskiui, Čekiškės bažnyčią vizitavo Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas. 1693 m. birželio mėnesį, klebonaujant kun. Ramanauskui, ir vykdant to paties vyskupo nurodymą, Čekiškės bažnyčią vizitavo Krakių dekanas, kun. Pranciškus Lukaševičius. Paskutiniojo Žemaičių Vyskupystės Sinodo metu Čekiškėje klebonavo Liudvikas Volkas.
Manoma, kad dabartinė, mūrinė bažnyčia, yra pastatyta apie 1640 metus susikeistoje su Jeronimu Valavičiumi žemėje, kadangi 1644 metais statyba jau buvo baigta dėka tuometinės fundatoriaus finansinės paramos bei kun. Marčiuko ir parapiječių pagalbos.
1799 metais sudegė beveik visas miestelis, toks pats likimas ištiko ir bažnyčią – stogas, balkiai, lubos – sudegė visiškai. Bažnyčios sienos, sumūrytos iš akmenų ir džiovintų plytų, buvo nestiprios. Mūras buvo pažeistas. Blogiausia, kad, pagal pasakojimus, sudegus stogui ir trūkstant lėšų, naujas stogas nebuvo tuoj pat uždengtas, lietūs dar labiau pažeidė pastatą, ir todėl, prabėgus 20-čiai metų, mūras pradėjo byrėti ir griūti. Tapo nesaugu jame laikyti mišias. Parapiječiai, matydami grėsmę saugumui ir paraginti savo klebono kunigo Juozo Bielskio, patikėjo bažnyčios atstatymo darbus jaunam stropiam vikarui (kadangi pats klebonas jau buvo garbaus amžiaus) – kunigui Pranciškui Klonovskiui, kurio darbų priežiūros dėka per metus buvo atstatytos sienos, uždengtas naujas stogas, visiškai atrestauruota bažnyčia tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Skoningai paauksuotais altoriais bažnyčia dekoruota 1852 metais. Ir nors bažnyčioje nėra nieko, kas patrauktų dėmesį, atrodo ji gražiai. Beje, iki dabar bažnyčia dar nėra pašventinta.
Bažnyčia pavadina Švč. Trejybės vardu. Joje yra dvi brolijos: 1. Švč.Panelės Marijos Škaplierinės su Brolijos Mišiomis, pradėtomis laikyti 1693 klebono Ramanausko siūlymu. 2. Laimingos Mirties brolija su kvartalinėmis mišiomis. Šioje bažnyčioje nėra Kryžiaus Kelio.
Čekiškės bažnyčia neturi jokios filijos. Yra tik viena medinė Šv.Kryžiaus koplyčia Kruvandų bajorkaimyje, pastatyta [Krūvandų] kapinėse 1764 m. vietinių bajorų pastangomis.
Klebonija – sena, priklauso V klasei. Ūkinės paskirties žemė gera. Anksčiau ši klebonija turėjo palivarką Lesčiai ir 9 valakų kaimą Sedvydai? Sirvydai? (Siedwidzie - tekste), Padubysio žemės turtą ir palivarką Domianiškės (Domianiszki – tekste), pirktą iš p.Gružausko už 3000 lenkiškų zlotų. Fund. sumos buvo 1500. Klebonija turėjo prieigą į mišką bei propinacijos teisę miestelyje (išskirtinė teisė gaminti, įvežti ir pardavinėti alų, degtinę ir medų, bei iš šios prekybos turėti pajamas, - vert. pastaba). Galų gale, po visų padalinimų, šioje klebonijoje liko vos 5 valakai ir 7 margai žemės.
Parapija - nelabai didelė ir skaitlinga, perpildyta bajorais. Ji apima : 1 (vieną) miestelį, 4 dvarus, 9 palivarkus, 22 bajorkaimius (okolicas), 13 kaimų, 17 užuribių, 8 viensėdijas. Iš viso yra 3448 gyventojai, dūmų - 398.
Vertinant moralinį ir materialinį gyventojų aspektą, o taip pat jų polinkį į religingumą, parapiječiai užima nelabai aukštą vietą. Skaitančiųjų yra nedaug, blaivybės - jokios.
Parapija išsidėsčiusi ant kalvelių. Žemių rūšis – išskirtinė – visur beveik priemolis. Miško dar pakanka, durpių kiekiai labai maži.
Didelių vandens telkinių nėra. Pagrindinė upė – Dubysa. Upeliukai : Lazduona, Ringuva, Lašiša? (Loznika -tekste.), Kriausupys? (Kausupis - tekste), ? (Halscia- tekste), Giaušė, Trydupis, Krūvanda, Juodupis, Žąsinas. Ežerų ar plačiai žinomų pelkių bei didelių kalnų nėra.
Senovės palikimas
Šios parapijos gyventojų tarpe žinių apie senovę išliko labai nedaug, o ir nėra jokių atsiminimų, užrašytų istorijoje. Kadangi prie kryžiuočių dar Čekiškės valsčiaus nebuvo, todėl visi įvykiai, visi kryžiuočių žygiai į šias apylinkes, jų užpuldinėjimai ir grobstymai surašyti Raseinių, Ariogalos, Josvainių ir Paštuvos? (Postowskim – tekste.) pavietų istorijoje. Kiek tik kartų pro šias vietas kryžiuočiai žygiuodavo grobti ir naikinti minėtus valsčius, panašu, kad jie niekada nepagaildavo ir šių apylinkių gyventojų. Tikriausiai ir čia krito ne viena nekalta auka, ar savo gyvenimą baigė nelaisvės pančiuose.
Pagoniškų šventyklų pėdsakų, ar užuominų į juos, bajorkaimių ir užuribių pavadinimuose aptikti neįmanoma.
Vien tik Lazduonos žemės valdose Pušyne? (w Sosniaku - lenk.), netoli nuo karčiamos Sosnuvkos yra likę pakankamai aiškūs pėdsakai kažkada čia buvusių nemažų apkasų. Apie tai, kam tie apkasai priklausė – jokio padavimo nėra.
Vertical Divider
Nuotraukos : Evaldo Virkečio, Aarono Goldbergo ir parinktos iš interneto