\(Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.)
Raseiniai – pavieto miestas, išsidėstęs 55 - 23 šiaurės platumos ir 40 – 45 rytų ilgumos, nutolęs nuo Kauno per 12 mylių, o nuo Jurbarko – per šešias. Pastatytas ant dviejų kalvelių. Ant aukštesnės kalvelės puikuojasi mūrinė bažnyčia su tokiu pat Dominikonų vienuolynu, dominuojančiu virš viso miesto. Ant žemesnės kalvelės tęsiasi kita miesto dalis, sudaranti didesnę jo pusę. Šias abi dalis skiria upeliukas Raseika, ištekantis iš malūno prūdo, o jo akmeniniai tiltai jungia tas abi dalis. Miestas platus, turi apie šešis šimtus kvadratinių sieksnių. Gyventojų yra apie 11 000. Miesto visumą sudaro mūrinė Katalikų bažnyčia su tokiu pat Dominikonų vienuolynu; dvi pravoslavų cerkvės, kurių viena – mūrinė; liuteronų kirchė ir dvi žydų sinagogos; 45 mūrinių ir 542 medinių, gan gerai suręstų namų. Gatvių jame - keliasdešimt. Svarbiausios jų - Vilniaus, Senatorių ir Nemakščių – yra tiesios ir grįstos. Mieste yra dveji turgūs – prekinis ir arklių. Prekinis - išgrįstas ir pakankamai erdvus. Aikštė karinėms pratyboms taip pat nemaža. Jurisdikcijos, būdingos pavietų miesteliams, įsikūrusios privačiuose namuose. Be pavieto iždo, kuris yra valdžios nuosavybė, dar yra pavieto kalėjimas, arba medinė įkalinimo vieta. Mieste yra Rotušė, 2 vaistinės ir 2 ligoninės – karo ir miesto, buvo įsteigta prieglauda ir patikėta gailestingųjų seserų priežiūrai, 2 malūnai – vandens ir vėjo. Vandens malūnas randasi pačiame mieste, o vėjo malūnas, priklausantis pilieičiui Felinskiui - priemiestyje – Geišuose. Yra 2 bokšto laikrodžiai – vienas vienuolyno, antras – mokyklos. Visa Raseinių prekyba yra žydų rankose, taigi visos krautuvės (su prekėmis), o jų yra 121 - visos yra žydiškos ir tik viena rusiška krautuvė. Moteriškų drabužių parduotuvių yra dvi, modisčių (modelių namų, - vert.past.) - 4, cukrainių - 2, smuklių – 2, užeigos namų – 10, vyno sandėlių – 7, aludžių -17. Prekyboje cirkuliuojantis kapitalas, kaip skelbė Raseinių pirkliai, sudaro 33600 (valiutos rūšis rankraštyje nenurodyta, - vert.past.), o svarbiausia prekė yra javai. Arklių jomarkų - 2. Vyksta jie per šv. Juozapą - kovo 19 d. ir per šv.Joną - birželio 24 d. Kiti gi [jomarkai], 1643 m. Vladislovo IV-ojo privilegija paskirti ir vykę per Grabnyčias ir Švč.Mergelės Marijos į Dangų ėmimo dieną – nunyko. Tačiau ta pačia privilegija paskirtas turgus, vykęs vieną kartą per savaitę – penktadieniais, pasirodė nepakankamas ir peraugo į du, vykstančius kiekvieną pirmadienį ir kiekvieną ketvirtadienį. Mokymo įstaigos Raseiniuose yra sekančios: dviejų klasių pavieto Mokykla, parapijinė mokyklėlė, žydiška valstybės remiama mokyklėlė ir mokyklėlė prie liuteronų kirchės.
Raseinių miestelio pavadinimas yra kilęs iš lietuviško žodžio „rusna“ („rusieti“ žemaitiškai reiškia rusenti, o iš jo suformuotas daiktavardis „rusna“). Rusna – tai tokia vieta, kur pastoviai ir dieną, ir naktį buvo kūrenama ugnis (taip pat kaip Rusna vadintoje svarbiausioje Prūsijos šventykloje) kažkurios dievybės garbei, ir panašiausia, kad tai buvo daroma dievo Perkūno garbei. Todėl, atrodo, panašu į tiesą, kad kai lietuviai, vadovaujami vado Litvo, dar VI a. dėl tarpusavio vaidų atsiskyrė nuo savo brolių prūsų ir, pasiekę šiandieninių Raseinių vietoves, čia įkūrė atskirą šventyklą, pavadino ją tokiu pat vardu – Rusna, bei paskyrė jai kitą Krivį - ta vietovė ir jos apylinkės vėliau įgavo šventyklos pavadinimą, o laikui bėgant jį pakeitė į dabartinį – Raseiniai. (Durburg Grunaw)
IX amžiuje iš Panemunės miškų į Raseinių kraštą atėję heruliai, o XI a. - skandinavai prisijungė prie vietinių gyventojų. Bėgant laikui, šalia tos šventyklos susidarė nemaža gyvenvietė, kuri karaliaus Vladislovo ir Vytauto laikais, t.y. 1421 m. buvo transformuota į miestelį. Pirmą kartą Lietuvos kronikoje Raseiniai paminėti 1253 m., kuomet Mindaugas, Lietuvos Karalius, tapęs krikščionimi, įkurdino pirmąjį Lietuvos vyskupą Kristijoną, skirdamas jam be kito turto ir pusę Raseinių. O vėliau, 1257 m. kitą pusę [Raseinių] padovanojo Livonijos riteriams. Pirmą kartą Raseinių apylinkes Prūsijos kryžiuočiai nuniokojo 1314 m., o nuo 1322 m. iki 1378 m. Raseinių kryptimi puldinėdami Žemaitiją, tam, kad ją galėtų nevaržomi grobti, ne tik kad Raseinių gyvenvietę, bet ir kitas apylinkes nenuilsdami valė nuo žmonių išsivarydami kartu su savimi į Prūsiją didelį skaičių abiejų lyčių beginklių gyventojų.
Sąjungos, sudarytos tarp Jogailos ir kryžiuočių, pasekoje 1382 m. vakarų Žemaitija iki Dubysos atiteko kryžiuočiams, ir tuo būdu visa Raseinių žemė pateko žiauraus ordino valdžion. Vytautas, politinių paskatų genamas, 1834 m. taip pat Žemaitiją perdavė ir užrašė kryžiuočiams. O kryžiuočiai paskubėjo tuoj pat ją perimti. Kadangi, vietiniai žmonės nenorėjo pasiduti, todėl buvo naikinami ištisi valsčiai ir imami belaisviai. Galų gale Vytautui pavyko įtikinti septynis pavietus (tame tarpe ir Rasenių), kad pastarieji sudarytų su kryžiuočiais sąjungą kovoje prieš Jogailą, kas ir buvo padaryta 1390 m. Karaliaučiuje. Deputatais nuo Raseinių Žemės, pasirašiusiais tą sutartį buvo: Zandas, Klausigaila ir Asteika. Tačiau neilgai buvo laikomasi šios sutarties. 1393 m. susitaikius Vytautui su Jogaila, kryžiuočiai, matydami, kad Žemaitija jiems vėl slysta iš rankų, įsiveržė į ją ir, nuniokoję kai kuriuos valsčius, tarp kurių buvo ir Raseiniai, grįžo į Prūsija su 600 belaisvių. 1398 m. Jogaila su Vytautu jau trečią kartą atidavė vakarų Žemaitiją kryžiuočiams. Žemaičiai, nenorėję pasiduoti jų priespaudai ir vadovaujami kažkokio Telio, apsigynė taip, kad kryžiuočiai buvo priversti paskubomis grįžti į savo kraštus. Sekančiais, 1399 m. jie sugrįžo su milžiniškomis pajėgomis ir, 12 dienų niokodami kraštą, nužudė daug beginklių, o paėmę minias žmonių į nelaisvę, privertė žemaičius besąlygiškai paklusti. Toje nelaisvėje žemaičia kentėjo dvejus metus, tačiau negalėdami ilgiau pakęsti kryžiuočių tarnautojų piktnaudžiavimų, iš naujo sukilo, o Vytautas, išgirdęs jų didelį prašymą, 1401 m. užėmė Žemaitiją. Tačiau, remiantis 1404 m. sudaryta sutartimi, Žemaitija vėl atiteko kryžiuočiams. O 1405 m. dėl tarnautojų tebesitęsiančių piktnaudžiavimų Žemaitija sukilo pakartotinai. Ypatingai žiaurus krašto valdytojas Martynas Helfenbachas buvo nužudytas Fridoburg‘o pilyje. Kryžiuočių karinės pajėgos tuoj pat užėmė Raseinių, Ariogalos ir Viduklės valsčius. Tačiau visuotinis sukilimas plito vis labiau. Kryžiuočiai įžengė į Žemaitiją su didžiulėmis pajėgomis. Engiama Žemaitija neatlaikė prievartos ir buvo priversta nusiraminti. 1409 m. Jogaila pradėjo karą su Ordinu dėl žemių, priklausančių Lenkijai. Išnaudodami tokią patogią progą žemaičiai išsilaisvino iš kryžiuočių priespaudos, o Vytautas paėmė Žemaitiją savo valdžion. 1410 m. prie Griunvaldo laimėta Lenkijos ir Lietuvos pergalė prieš kryžiuočius visiems laikams apsprendė žemaičių likimą, kurie daugiau kryžiuočių priklausomybėn jau nebesugrįžo. 1411 m. užėmę Žemaitiją Jogaila ir Vytautas tų metų pradžioje padalino ją į 12 pavietų arba valsčių, kurie buvo perduoti tijūnų ir vaitų, vadovaujamų seniūno, žinion. Tokio suskirstymo pasekoje Raseiniai taip pat tapo pavietu. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1413 m. įvedęs Krikščionybę Žemaitijoje, šią senovės gyvenvietę tuoj pat pertvarkė į miestą (taip pasakoja visi apie Žemaitiją rašantys istorikai) ir pastatė čia Romos katalikų bažnyčią pasauliečių kunigams. Šis kunigaikštis, 1421 m. paskirdamas Raseiniuose nejudamąjį turtą žemaičių vyskupams, jiems išskyrė 10 namų (kuriuos vyskupas perdavė vietiniam klebonui), iš kurių vėliau susiformavo erdvi bažnytinė juridika. Ar Vytautas suteikiė Raseinių miestui kokias nors privilegijas nėra žinoma iki šiol. Istorikai spėja, kad pirmuoju, suteikusiu miesto teises Raseiniams, buvo Karalius Aleksandras. O Žygimantas Augustas - pirmuoju išskyrusiu Raseinius iš kitų Žemaitijos miestų tarpo. Jis paskyrė Raseinius kaip Seimų Suvažiavimų, Žemės ir Pilies Teismų, bei visos Žemaitijos Archyvo vietą. Tuometiniam Vyriausiajam Žemaitijos Seniūnui – Jonui Chodkevičiui - buvo įsakyta nedelsiant atžymėti plotą Teismo Rūmams, o pačias statybas vykdyti valstybės sąskaita. Nuo to laiko Raseiniai tapo svarbiausiu Žemaičių Kunigaikštystės miestu ir Vyriausiojo Seniūno rezidencijos vieta. Visi šie Žygimanto Augusto paskyrimai įvyko po Unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos sudarymo. Įteisinus Žemaitjoje Žemės Teismus, pirmieji Žemės Teismų metai Raseiniuose prasidėjo 1575 m., netrukus po Trijų Karalių. Teismo sąstatas susidarė iš klerkų: teisėjo Kazimiero Orvido, teisėjo pavaduotojo – Kristupo Stankevičiaus ir raštininko – Adomo Rusteikos. Iki to laiko Žemaitijoje buvo tik Seniūno teismai, kurie susidarė iš Tijūnų, vadovaujamų Vyriausiojo Žemaitijos Seniūno, arba Seniūno pavaduotojo. Tie teismai, pagal Žygimanto I-ojo įstatymą, skirtą paprastiems žmonėms ir išlesitą 1529 m., vykdavo keturis kartus per metus Kražiuose, iš kur vieneriems metams buvo persikėlę į Namakščius, o vėliau į Raseinius.
Kai 1581 metais buvo įkurtas Lietuvos Tribunolas, vieta Žemaitijos Tribunolui buvo paskirta Raseiniuose. Tačiau šis nutarimas niekada nebuvo įgyvendintas dėl Radvilų veiklos, o Žemaitijos Tribunolas buvo įjungtas į Lietuvos Tribunolą. Tam, kad teisingumas būtų pasiekiamas greičiau, Žemaitijos ponų prašymu 1764 m. Rzeczpospolitos narės nusprendė įkurti nustatytus teismus Telšiuose, ko pasekoje 15 pavietų buvo atskirti nuo Raseinių ir prijugti prie Telšių, o remiantis 1766 m. Konstitucija, Telšiams atiduoti dar 2 pavietai. Atstovai į Seimus iš visų 28 pavietų rinkdavosi Raseiniuose, kur vyko 5 pasiuntinių į Seimą ir 4 deputatų į pagrindinį Tribunolą rinkimai. Raseinių miestas didžiavosi ir vėlesniųjų Lenkijos karalių globa: Žygimanto III-ojo - kuris 1592 m. duota privilegija apgynė miestiečius nuo neteisiėto Raseinių nuomininko Lukošiaus Ždano reikalavimo pastatyti Teismo rūmus miesto sąskaita; ir Vladislovo IV-ojo - kuris patvirtino 1643 metų karališkųjų revizorių, atžymėjusių sklypus dar 1620 m. ir sureguliavusių karališkąsias nuomas, veiklą Stanislovas Augustas – kuomet, iškilus ketverių metų Seime klausimui apie miestų teises, 1792 m. išdavė Raseinių miestui privilegiją renovationis, patvirtinančią seną miesto teisę (suteiktą panašu, kad dar Karaliaus Aleksandro) ir užtikrinančią gyventojams namų ir sklypų paveldėjimą; teismų nepriklausomybę nuo bet kurių kitų jurisdikcijų, išskyrus miesto magistrato; o taip pat galimybę apeliuoti į karaliaus teismą. Miesui paskyrė herbą – baltame lauke šuoliais bėgančią lūšį. Raseinių Žemės Aktai yra seniausi Žemaitijoje, ir vis tik jie prasideda tik nuo 1575 m. Raseinių seniūnija, prekrikščioniškais laikais ir prie Žygimanto vadinta Raseinių valsčiumi, buvo Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių Sosto turtu. 1549 m. gegužės 1d . Žygimanto Augusto išduotu Aktu ši seniūnija su kitais turtais buvo paskirta karalienei Barborai - našlės aprūpinimui. Po Karalienės Barboros mirties Karalius Žygimantas Augustas įkeitė Raseinių seniūniją už 12 kapų lietuviškų grašių Lietuvos Taurininko Motiejaus Petkevičiaus žmonai. Karalius Steponas Batoras - žemaičių ponams prašant, 1585m. vasario 16 d. datuota privilegija leido šią seniūniją su Minionių kaimu išpirkti. O šio sandorio pasekoje Raseinių miestas buvo padalintas į bendruomeninius sklypus. Pati seniūnija, mokanti 1359 zlotų kvartas, buvo lenkų Karalių perduodama įvairiems žemaičių magnatams, nusipelniusiems kraštui. Galiausiai buvo atiduota Valavičiams, kurie, rusų valdžios užtvirtinti toje seniūnijoje, valdo šį turtą iki šiol.
Šioje seniūnijoje buvo giria, vadinama Pavieto Giria, kurios atribojimui ir apsaugai nuo besiveržiančių į ją paribių gyventojų 1613 m. seime.buvo paskirti specialūs komisarai. Didėjant piktnaudžiavimams, 1631 m. valdžia pakartotinai paskyrė komisiją tos pačios girios atribojimui, tačiau palikdama teisę paribių gventojams laisvai į ją patekti, bet drausdama joje kirsti prekinę medieną. O kai paribių gyventojai ėmė naikinti laukinius žveris ir paukščius, tada, nuo 1647 m., valdžia pradėjo drausti įžengti į plotus, skirtus karališkajai medžioklei.
Už miesto, link Jurbarko, tęsiasi didžiulė lyguma, vadinama Stonais. Čia buvo visõs Žemaitijos bajorijos kariaunos pratybų vieta. Ji vyko kiekvienais metais per šv. Mykolą. Stonuse rinkdavosi iš visų Žemaitijos pavietų į Seimus ir stovyklaudavo toje lygumoje po kelias dienas.
Bažnyčia
Po krikščionybės įvedimo Žemaitijoje Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1403 m. pastatė parapijinę bažnyčią Raseiniuose. Apie 1421-uosius ji jau buvo viena iš devynerių pradinių fundacijų šiame krašte. Pirminė bažnyčia buvo medinė. Prie jos iki pat 1642m., t.y. iki Domininkonų pakvietimo, gyveno pasauliečių kunigai. 1536 m. balandžio 30 dieną Jonas Stankevičius - Padubysio paveldėtojas - prie vietinės bažnyčios fundavo šv. Onos vardo altariją, jai paskirdamas Skerbos žemės turtus, dėl ko Stankevičiai vėliau skaitėsi Raseinių bažnyčios kolatoriais (fundatoriais, rėmėjas, - vert.past.), nežiūrint net to, kad tiek Raseinių bažnyčios, funduotos Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio, tiek ir kitų Karalių ir Didž. Liet. Kunigaikščių funduotų [objektų] kolatoravimas, remiantis 1503 m. duota Karaliaus Aleksandro privilegija, priklausė Žemaičių Vyskupams. Reformacijos laikotarpiu Raseinių bažnyčia su jos fondais buvo užgrobta Kalvinistų. Kuriais metais tiksliai tai įvyko nėra žinoma, manoma, kad greičiausiai apie 1570 m., nes tuo laikotarpiu vyravo reformacija. Ši bažnyčia ilgą laiką buvo kalvinistų pavaldume, ir tik prie vyskupo Kiškos kanaunikas Kazakevičius, padedamas Žemaičių Kunigaikštystės teisėjo Jono Mlečkos, ją iš jų atsiėmė. Vyskupas Kiška iš dėkingumo šį naujai atgautą beneficiją paskyrė kanaunikui Kazakevičiui. Vyskupas Jurgis Tiškevičius, savo patirtimi įsitikinęs, kad vienuoliai atneša didelę dvasinę naudą Dievo Bažnyčiai, troško juos turėti savojoje diecezijoje ir įkurdinti įvairiose jos vietose, o kad tuo metu Dominikonai tarp kitų garsėjo apaštališkais darbais, būtinai norėjo šiuos uolius apaštalus turėti visos Kunigaikštystės svarbiausiame mieste – Raseiniuose. Vyskupas, įgyvendindamas savo planus, susisiekė su savo sufraganu ir kanauniku Kazakevičiumi – Raseinių klebonu. Pastarasis greitu laiku šios parapijos atsisakė, ir Vyskupas Tiškevičius, 1642 m. pasikvietęs Dominikonų kunigus, atidavė jiems Raseinių bažnyčią su visu fondu ir parapija. Iš pradžių Stankevičiai, laikydami save kolatoriais dėl jų tėvų funduotos šv. Onos altarijos, ne tik nenoriai šį pokytį priėmė, bet net grąsinosi po vyskupo Tiškevičiaus mirties Dominikonus iš Raseinių pašalinti. Dominikonai, nuogastaudami, kad tie grąsinimai neišsipildytų, netrukus pasistengė per savo Ordino vadovą, kad Šv.Tėvas Urbonas VIII-sis ne tik tuoj pat tokią vyskupo Tiškevičiaus veiklą užtvirtintų, bet dar ir per savo vyriausiąjį juridinį sekretorių. Kristupą Vidmoną 1644m. birželio 8 d. duota priesaika pagrąsintų veikiantiems prieš jo valią ir dar prie to pridėtų, jog jei kam Dominikonai Raseiniuose trukdo, kad su pretenzijom kuo skubiau atvyktų į Romą. Tačiau, kai Dominikonų kunigai, uoliai garbindami Dievą ir pavyzdingai gebėdami gelbėti dūšias bei noriai teikdami dvasines paslaugas, kiekviename žingsnyje visiem įtiko, tada ir pp. Stankevičiai: Jonas – Ariogalos tijūnas ir Adomas – Tverų tijūnas, pamiršę savo pretenzijas iš nepatenkintųjų ne tik kad tapo pirmaisiais Ordino draugais, bet dar savo pastangomis pas Karalių Vladislovą IV-jį išrūpino, kad šis, 1647 m.kovo 25 d. išduota privilegija, paskirtų Raseinių Dominikonams didžiulį žemės fondą: 1) padidintų seniai paskirtą Raseinių bažnyčiai pačiame mieste, šalia bažnyčios esantį žemės plotą, kuris šiandien sudaro vienuolyno juridiką; 2) 300 valakų apgyvendintos kaimų žemės, kurioje dominikonai įkurė Alėjų palivarką ir 3) prieigas į karališkuosius miškus. Šitokiu būdu atsikratę sau nepalankiųjų ir užsitikrinę buitį [dominikonai] pastatė medinį vienuolyną (nes iki tol gyveno privačiuose namuose) ir pradėjo galvoti apie mūrinės bažnyčios statybas, kadangi ta bažnytėlė, kurią perėmė iš pasauliečių kunigų, buvo visiškai sena ir vienuolynui buvo per maža. Bet kol jie susiruošė, prasidėjo neramūs laikai, švedų karai, o po jų maras, badas ir gyventojų išnaikinimas. Visa tai sustabdė bažnyčios statybas netrumpam laikui. O kai Švč. Panelės Marijos į Dangų ėmimo vardo bažnyčia buvo sumūryta XVIIa. pabaigoje, t.y. 1663 m., vadovaujant pirmajam abato padėjėjui Liudvikui Hrincevičiui, konsekruota buvo tik po šimto penkiasdešimt kelerių metų. Šias apeigas 1850 m. birželio 24d. (rankraštyje įrašytos būtent šios datos: 1663m ir 1850m.,- vert.past.) atliko Žemaičių Vyskupas Motiejus Volončevskis (Motiejus Valančius, - vert.past.) 1719 m. ši bažnyčia buvo stipriai apgadinta žaibo, kuris ne tik kad sunaikino stogą, bet ir viską, kas tik viduje buvo medinio – altorių, sakyklą, grotas, suolus ir tt. sudrąskė į šipulius. Pirmasis abato padėjėjas Šatranovičius tais pačiais metais uždengė stogą, prie piliorių altoriams pagamino mensus, o virš jų pakabino savojo Ordino šventųjų paveikslus, kurie iki šios dienos yra išlikę tokiame pačiane stovyje, išskyrus koplyčias, kuriose laikui bėgant buvo įrengti mediniai drožinėti altoriai. Didysis Altorius, kuris vargais negalais buvo pastatytas ir tai tik vyskupo Volončevskio įsakymu 1858 m. (statė jį ir paauksavo dailininkas ir medžio raižytojas šv.atm. Ramanauskas), visai neblogai atrodo ir yra visos bažnyčios vienintelė vidaus puošmena. Bažnyčia – gotiško stiliaus, su dviem bokštais, kurių viename yra patalpinti nemaži varpai. Išmūryta ji kartu su vienuolynu, pastatyta ant iškilios kalvos, dominuojančios virš viso miestelio. Bažnyčia atrodo puikiai ir yra didelė Raseinių puošmena. Bažnyčios pavadinimas – Švč.Panelės Dangun ėmimo. Brolijos: 1. Šv. Rožinio ir Saldžiausio Jėzaus vardo - su brolijos Mišiomis. 2. Šv. Škaplieriauas - perkeltos iš postkarmelitinės bažnyčios. Kitos šventės: Šv. Dominikonų Ordino Patronų šv. Vincento Fer. ir šv. Tamošiaus iš Akvino, taip pat Šv.Juozapo Myl. ir Šv. Onos – pavadinimas kažkada buvusios altarijos.
Vienuolynas beveik iki XVIII a. buvo medinis. Dabartinis mūrinis su gražiu ir dideliu sodu buvo pastatytas apie 1782 m.. Šis vienuolynas buvo labai gausiai Karalių apdovanotas žemės fondais, be to turėjo ir nuosavą piniginį fondą – suaukotų virš 15 000 (valiutos rūšis nenurodyta, - vert.past.) geradariams užperkant Mišias už savo dūšias. Ir po 1842 m. fondų paėmimo į iždą, buvo dosniai valdžios apdovanotas žemės fondais: prie vienuolyno buvo palikta visa juridika: du palivarkai ir nemažos pievos, esančios čia pat prie miesto – Stonais vadinamos. Uždarius vienuolyną, 1879 m. bažnyčia ir dalis vienuolyno buvo performuoti į antros klasės kleboniją, turinčią pakankamai išskirtinį ūkį. Bažnyčios kapinės kartu su bažnyčia apsuptos mūru, sumūrytu kalkinio skiedinio pagrindu. Koplyčia, esanti kapinėse už miesto, statyta 1796 m., kažkada buvusi medinė, šiandien, nuo 1855m. yra mūrinė. Raseiniuose yra dvi pravoslavų cerkvės: parapijinė – mūrinė, esanti kapinėse - medinė. Raseiniuose bvuo dar du vienuolynai su bažnyčiomis. Tai karmelitų ir pijorų kunigų, kurie išlaikė taip vadinamas aukštesniasias 6 klasių mokyklas.
Karmelitų bažnyčia ir vienuolynas
Karaliui Augustui II-jam ir Vyskupui Horainui leidus, Žemaičių medžioklis bei Vizboro paveldėtojas Jokūbas Jurgis Daujotas 1720 m. Raseiniuose fundavo jau pastatytą bažnyčią ir vienuolyną kunigams Karmelitams, užrašydamas jiems savo žemės valdas – Masiejevščyzną, Žemygalą ir Pokalniškius tam, kad čia galėtų gyventi 10 karmelitų, tačiau tas valdas leido išsipirkti savo giminaičiams už 34 150 timfų (timfo nominalas -30 grašių, - vert.past.). Tuo remdamasis Daujoto giminaitis Simonas Beinartas, sumokėjęs karmelitams nurodytą sumą, atsiėmė iš jų minėtas valdas. Pirmuoju vienuolyno administratoriumi buvo kun. Urbonavičius. Pirmoji bažnyčia kartu su vienuolynu 1780 m. sudegė. Ją su dideliais vargais atstačius, 1794 m liepos 24d. ji sudegė pakartotinai. Tuomet geradarių remiami dar kartą atstatė vis dar medinį vienuolyną, tame pačiame vienuolyne surentė laikiną koplyčią ir nusprendė statyti mūrinę bažnyčią. Turėdami vilties, kad geradariai pagelbės, pradėjo bažnyčios statybą iš plytų. Darbas be sukauptų medžiagų ir priemonių ėjo vėžlio žingsniu. 1832 metais, kai šis vienuolynas valdžios liko uždarytas, mūro darbai buvo vykdomi dar tik tarp langų, ir tokiame stovyje išliko iki pat 1852 metų, kuomet Raseinių miesto Liuteronų prašymu valdžia atidavė jiems nebaigtą statyti bažnyčią, o jie, turėdami tam priemonių, netruko pritaikyti ją savojo tikėjimo maldos namams.
Pijorų bažnyčia ir vienuolynas
Pijorus Raseiniams - tiesiog Žemaitijos jaunimo edukacijos tikslais - 1749 m. fundavo Liudvikas Sienickis, Žemaitijos medinių Šiaulėnų ir Vilniaus diecezijos Dūkšto paveldėtojas. Tais pačiais metais Karaliaus Augusto III –ojo paskirtoje žemėje pastatęs jiems medinę bažnyčią ir tokį patį vienuolyną, kunigų Pijorų išlaikymui užrašė du savo palivarkus - medinius Šiaulėnus Žemaitijoje ir Dūkštą Vilniaus diecezijoje, Maišiagalos parapijoje, turintį 150 valakų. Tačiau savo giminaičiams leido Šiaulėnus išsipirkti už 6000 talerių, ką giminaičiai vėliau ir padarė. Dūkštą, kaip labai nuo čia nutolusį žemės turtą, savo laiku Šventajam Tėvui leidus, pervedė Vilniaus pijorų kunigams, už ką šie įsipareigojo Raseinių vienuolynui kasmet mokėti po 450 rublių. 1776 metais Pijorai savo lėšomis pastatė didesnę ir geresnę bažnyčią – taip pat mūrinę, o 1785 m. pastatė naują, didesnį ir patogesnį vienuolyną. Jie turėjo biblioteką su daugiau kaip dviem tūkstančiais veikalų. Čia gyveno 6 kunigai. Vienas jų buvo atsakingas už bažnyčią ir vienuolyną, kiti penkeri - profesoriavo.
Raseinių mokyklos
Pastatęs bažnyčią ir vienuolyną fundatorius p.Sienickis netrukus pastatė erdvų namą Mokyklai. Tuoj po to kunigai pijorai, sekdami Edukacinės Komisijos parėdymu, jau trečiaisias savo egzistavimo metais, t.y. 1752 m., įsteigė žemesniąją - trijų klasių mokyklą, kuri jau savo pirmaisiais mokslo metais turėjo 200 mokinių. O kai Vilniaus Universiteto leidimu joje buvo įsteigtos 6 klasės, Pijorų mokykla pradėjo prilygti Gimnazijai, kurioje susirinkdavo iki 600 jaunimo. Raseinių pijorų mokykla pirmavo kitų Žemaitijos mokyklų tarpe dėl kokybiško disciplinų dėstymo, ir net Kražių gimnazija jos nenukonkuravo. 1832 m. pijorų vienuolynas kartu su mokykla valdžios parėdymu buvo uždaryti, o bažnyčia paversta pravoslavų cerkve. Po 1863 metų valdžia šioje vietoje pastatė labai gražią mūrinę Cerkvę, kuri Raseinių miestui suteikia nemažai puošnumo. Nelikus pijorų, 1836 m. valdžia Raseiniuose įkūrė dviejų klasių parapijinę mokyklą su dviem mokytojais – vyresniuoju ir jaunesniuoju, kurių atlyginimai buvo po 150 r. Mokykla egzistavo apie 10 metų. Vėliau, 1845 m. buvo įkurta 4 klasių pavieto mokykla. P.Bučinskas buvo pirmuoju šios mokyklos perfektu. 1865 m. mokykla buo performuota į dviklasę. Šitaip suformuota ji egzistoja ir dabar. Be šios mokyklos Raseiniuose dar yra parapijinė mokykla, veikianti nuo 1844 m., Liuteronų [mokykla] – nuo 1818 m., žydų valdiška[mokykla] – nuo 1851 m. Kalvinistai Raseiniuose taip pat turėjo kirchę, 1611m., funduotą Misevičienės (mergautine pavarde – Šemiotaitė). Prie šios kirchės gyveno net trys dvasininkai, kurių išlaikymui ir tarnystei kirchė turėjo tris kaimus, koliatorės funduotus: Perkūniškes, Dainius ir Žalpius, iš kurių pirmuosius du kaimus patys fundatoriai, tapę katalikais, išgelbėjo nuo nusavinimo juos atsiimdami, o trečią – Žulpius, trūkstant protestantų pamokslininko, pati Kalvinų vyresnybė 1721 m. [kaimą] pardavė p.Uvainiui už 1000 timfų. Kirchė gi, 1728 m. visiškai apleista, žlugo. Stovėjo ji Stonų lauke. Luteronai dar turėjo Raseiniuose medinę šventyklą. Atrodo, ji stovėjo ten, kur šiandien yra jų kapai – į šiaurė nuo Miesto.
Raseinių parapija pakankamai plati. Joje randasi: 1-as bažnyčios filialas Kalnujuose ir koplyčia Alėjuose, 40 dvarelių, 5 bajorkaimiai, 61 kaimas, 32 užusieniai ir paribys. Bendrai joje priskaičiuojama virš 16 000 dūšių ir 573 dūmų. Pasididžiuoti Raseinių parapija neturi kuo – pamaldumas, blaivybė, kitaip tariant - krikščioniškosios religijos pažinimas - labai žemo lygio. Gebantys skaityti knygas iki šiol sudaro labai mažą bendruomenės dalį. Buvo laikai, kai visame kaime negalima buvo rasti nei vieno mokančio skaityti. Tačiau žmogeliukai lengvai pasiduoda palenkiami į gerą pusę. Kaimuose beveik visi kalba žemaitiškai, tačiau skirtinga tarme nei Telšiuose, nors patys išsireiškimai niekuo nesiskiria. Didingų, kaimo sodybų yra labai mažai. Geresnės jų sudarytos iš dviejų dalių: skirtos svečiams - vadinamos seklyčia, ir gryčios su duonkepe krosnimi. Kitos triobos panašios į vištides, net svirnų svečiams, kaip Telšių paviete, neturi.
Parapija, neskaitant Padubysio ir Kalnujų kalnų, o taip pat kur ne kur pasitaikančių mažų kalvelių, visa yra išsidėsčiusi žemumoje ir lygumoje. Prie Raseinių esanti lyguma, vadinama Sonais, nusidriekia į vakarus per kelis varstus. Būtent čia ankstesniais laikais vykdavo Žemaičių kariuomenės pratybos.
Žemė šioje parapijoje beveik visur molinga, išskyrus Kalnujų vietovę, kur šviečia vien smėlis ir žvyras. Didelių miškų šioje parapijoje nėra. Baltmiškio ir spygliuočių miško turi vos ne kiekvienas žemės savininkas. Durpių klodų čia nėra, bent jau iki šiol nėra atrastų. Nėra jokio ežero. Pagrindinė upė – Dubysa. Mažesnės upės: Šaltuona, Prabauda, Išbina, Upė, Gintara, Kalnupis, Kierupis, Rasupis, Bernupis, Kaurėnupis, Usupis, Rosienka, Vilkupis arba Elkupis, Alėja, Blindava ir tt. Yra balos (pelkė) – Didmiškiu vadinama. Žymesni kalnai: Dubysos, Prabaudžių ir Kalnujų.
Kalnujai
Šiandien Kalnujų dvaras su kaimu vadinamas miesteliu tik dėl to, kad jame yra bažnyčia. Klebonija, bažnyčia ir keliolika kaimo gryčių su karčiama sudaro šio mažo miestelio visumą. Miestelis, kažkada bendruomeninis, išsidėstęs lygumoje prie pašto kelio Raseiniai - Jurbarkas, Kalnujų kalnų papėdėje, ir dėl to lietuviškai vadinamas Kalnujais. Jo visa puošmena ir yra mūrinė bažnyčia, pastatyta ant vieno iš kalnų. Nuo čia prasideda ištisos lygumos, net per 5 mylias nusitęsiančios iki pat Nemuno. Čia nevyksta jokie kermošiai ar jomarkai. Daugiausiai gyventojų susirinka per Marijos ir šv.Viktoro vardines - iškilmingas šios Bažnyčios šventes. Kalnujų žemės nuo senų laikų priklauso piliečiams Jarudams. Katram pirmajam buvo suteiktos šios žemės ir kuris karalius jas paskyrė – nėra žinoma. Žinoma tik, kad ši valda, kaip ir kitos valdos, yra Raseinių seniūnijos dalimi. Po 1831 metų pusė šios valdos kartu su dvaru pateko valstybės žinion. laikui bėgant dėl paveldėjimo ir pardavimų smulkėjanti antroji pusė - liko paveldėtojams ponams Jarudams. Ponas Antanas Jaruda(s) – likusios pusės paveldėtojas, pasistatė sau dvarą ir pavadino jį Palendriais Kalnujais.
Bažnyčia
Pirmoji bažnyčia, arba koplyčia, pastatyta Kalnujuose XVIII a., buvo medinė. Ją pastatė Jarudų protėviai. Iki 1806 metų Kalnujai pastovaus kunigo neturėjo. Tik, kai tais pačiais, 1806 metais, Kalnujų paveldėtojai, Gondingos tijūnai - ponai Viktoras ir Agnieška (iš Rodzevičių) Jarudai – funduodami prie tos bažnytėlės altariją, Raseinių pavieto teisme patvirtintu ir aktyvuotu viderkrafto teise paremtu dokumentu, užrašė šiai bažnyčiai valaką žemės ir 1000 Ҕ, tada vyskupas Juozapas – kunigaikštis Giedraitis - pripažino šią bažnyčią Raseinių bažnyčios filija ir paskyrė jai pastovų kunigą iš pasauliečių klero – Juozapą Baracevičių, kuris tapo pirmuoju altarista ir, gyvendamas čią ilgus metus, šiai bažnyčiai padarė nemažai gero: 1818 m. nuosavomis lėšomis įrengė du didelius varpus ir vargonus, pastatė svirną ir slaugos namus, arba ligoninę, užveisė sodą. Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1815 m. Grinkiškio klebonui, Smolen.kanaunikui Antanui Myškovsiui pašventinus kertinį akmenį. Baigta statyti – 1818 m. Ją pastatė tie patys Gondingos tijūnai Jarudai. Bažnyčia pašventinta tais pačiais, 1818 metais, rugpiūčio 11d. Ją šventino Raseinių Dominikonų pirmasis abato padėjėjas Vaitkevičius. Bažnytėlė yra pailgos formos, vienos navos, papuošta gražiais, ant drobės tapytais altoriais, pakankamai gerai atrodanti, nors ir nieko patraukiančio dėmesį joje nėra. Bažnyčios pavadinimas - Marijos Vardo. Kitos šventės : 1. Apvaizdos, 2. Šv. Viktoro, 3. Šv. Izidoriaus žemdirbio. Gyvenamasis namas, arba klebonija, ir kiti pastatai yra seni. Be Kalnujų filijos ir koplyčios Raseinių kapinėse, Raseinių parapijoje dar yra koplyčia Alėjuose. Ji randasi kaimo kapinaitėse, prie buvusio dominikomnų palivarko, vadinamo Alėjai, seniau vadinto Elksodžiais.
Senovės palikimas
Raseinių gyvenvietės teritorijoje pagonybės laikais buvo pagonių šventi gojai, per kuriuos tekėjo šventas upeliukas Elkupis, šiandien vadinamas Raseika. Čia buvo ir jų garsi šventykla, vadinama Rusena arba Rusna. Ir nuo tos šventyklos pavadinimą gavo šių dienų Raseiniai. Kaip seniai ši pagoniška šventykla buvo pastatyta, sunku pasakyti. Apytiksliai, tai būtų maždaug apie VI a., kuomet lietuviai tarp savo genčių, kurios tuomet sudarė Lietuvą, geranoriškai tarpusavyje pasidalino lietuviškas žemes į 14 dalių, ir, pagal bendrą susitarimą, kiekviena gentis, vadovaujama vyriausio ir sumaniauasio genties nario, pasiėmė savąją dalį. Žemaitija ir Kuršas atiteko genčiai, kurios galva buvo vardu Samas. Kiekviena gentis pasirinko sau vietą šventyklai ir pasiskyrė Krivius apeigoms atlikti, bet ne Krivį Krivaitį, kuris visoms gentims buvo vienas, ir pasilikęs pagrindinėje šventykloje Natangoje. Vieta pirmajai Žemaitijos šventyklai buvo išrinkta dabartinių Raseinių vietovėje. Tos pagrindinės gentys bėgant laikui dėl kilusių tarpusavio nesutarimų, skaidėsi į antraeiles, todėl daugelyje vietovių matome to paties laikmečio šventyklas, kaip antai Varniuose, Batygaloje, Elksodžiuose (Alsėdžiuose) ir tt. Toje pačioje parapijoje, dabartiniuose Alėjuose, kurie anksčiau vadinosi Elkas, pagonybės laikais buvo aukojimo aukurai ir šventieji gojai. Dominikonai, kuriems fundacijos keliu atiteko šis kaimas, tam, kad iš žmonių atminties ištrintų buvusius pagoniškus laikus, Elką pervardino į Alėjus ir toje vietoje sumūrijo koplyčią, šiandien žinomą kaip Alėjų.. Taip pat yra vertá paminėjimo viena senovinė pagoniškų laikų Žemaitijos pilis, buvusi šioje parapijoje ir stovėjusi ant Kalnujų kalnų, prie buvusio Jovaišų kaimo. Ta pilaitė buvo gynybinė, labai gerai įtvirtinta, apsupta trimis pylimais. Ji užima nemažą plotą, kurio viduje yra įdauba, rodanti, kad čia būta rūsių, gal net kažkur su slaptu išėjimu. Pagal viską, ši pilis Lietuvos istorijoje buvo vadinama Kolainių kalnu. Tačiau, kai istorikai rodo, kad Kolainių pilis, kurią kryžiuočiai 1291 m. užėmė ir sudegino, buvo prie Nemuno, tai neaišku kaip buvo vadinama Kalnujų pilis