Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Raseinių pavietas - tai vienas iš septynerių šių dienų pavietų ir vienas iš dvidešimt devynerių senovinių pavietų. Jis išsidėstęs tarp 38-osios ir 4-osios geografinės rytų ilgumos bei 55-osios ir 56-osios geografinės pietų platumos; vakaruose ir rytuose ribojasi su Prūsija, šiaurėje turi Telšių pavietą, rytuose – Šiaulių ir Kauno, ties Jurbarku liečiasi su Lenkijos Karalyste, kuri yra atskirta Nemunu. Šio pavieto ilgis šiaurės – pietų kryptimi siekia iki 70-ties, o plotis vakarų - rytų kryptimi iki 100 varstų. Viso pavieto plotas yra 5 850 kvadratinių varstų. Tame skaičiuje: dirbamos žemės yra 322 875 dešimtinių, pievų - 78 750, ganyklų - 33 020, miškų - 86 145, vandens telkinių – 7 664, nedirbamos žemės ir kelių - 15 415, užstatytos pastatais – 10 937, skirtos daržams - 416 dešimtinių. Viso – 609 376 dešimtinių.
Šio pavieto herbas yra toks: skydas padalintas į dvi dalis, viršutinėje – gubernijos herbas.
Pavieto sudėtis
Dvasiniam gyvenimui čia yra 32 parapijos ir 5 filijos. Policijos darbui – įkurti 5 cirkulai, stanais vadinami. Pirmasis iš jų – Kražiuose, antrasis – Šiluvoje, trečiasis – Jurbarke, ketvirtas - Šilalėje, penktas – Rietave. Dvasinis departamentas yra padalintas į keturis dekanatus : Šiluvos, Batakių, Rietavo ir Veliuonos. Senųjų pavieitų yra septyneri (7) : Raseinių, Viduklės, Kražių, Rietavo, Pajūrės, Karšuvos ir Šeduvos, o taip pat dalis Ariogalos ir Tendžiogalos. Pagrindinis miestas yra Raseiniai. Seniau jis buvo pačiu svarbiausiu visoje Žemaitijoje. Jame vyko visos Žemaitijos žemės ir pilies teismai, taipogi tarnautojų elekcijos ir Žemaičių Kunigaikštystės kariuomenės surašymai.
Klimatas
Klimatas švelnus, bet, kaip ir kituose Žemaitijos pavietuose, dėka netoli esančios Baltijos jūros – nepastovus. Didžiauasi šalčiai siekia 23°Re, o didžiausi karščiai pavėsyje - 26 °Re (Reaumiuro, t.y. 28,75°C ir 32,5° C atatinkamai, vert. past.) Vyraujantys vėjai yra sekantys: vakaris ir pietys – beveik visada yra lietingi; rytys - retai kada čia apsilankantis, dažniausiai būna saulės nušviestas ir vyrauja sausio ir lapkričio mėnesiais; vakaris - vyrauja visu likusiu laiku metuose. Miglos čia yra retos net rudens laikotarpiu. Krušos kartais pasitaiko, bet didesnių bėdų nepadaro. Jūros viesulai dažniausiai praeina Panevežio pavieto kryptimi, bet nėra stiprūs ir apsiriboja tik medžių laužymu miškuose. Upės užšąla įpusėjus lapkričiui, o ledus pradeda nusimesti įpusėjus kovo mėnesiui. Medžiai sprogsta apie balandžio vidurį, o numeta lapus rugsėjo pabaigoje. Bulvės sodinamos gegužės pradžioje. Pievų šienavimas prasideda birželio pabaigoje, javų sėja - įpusėjus rugpjūčiui.
Epideminių ligų čia ne taip daug. Drugys, dizenterija ir akių uždegimas yra dažniausios ligos gyventojų tarpe; skrofuliozė (tuberkuliozinis kaklo limfmazgių uždegimas, - vert.past.) yra beveik įprasta tiek tarp vaikų, tiek ir tarp suaugusiųjų; kaltūnai – labai reti, o nuomario ligos yra dar retesnės. Gerklės uždegimai, karščiavimai dėl peršalimo, nerviniai karščiavimai, plaučių uždegimas, reumatizmai nors ir pasitaiko, bet retai kada būna epideminiai ir sėkmingai pasiduoda gydymui. Tik tymai, skarlatina ir krupas puola vaikus epidemiškai kiekvienu metų laiku. Skiepijimus nuo skarlatinos vykdo felčeriai. O skiepijimų išplatinimo pasekmė - retai kur pasirodantys raupai. Epideminės ligos naminių gyvulių tarpe taip pat yra retos. Net karbunkulas, atsirandantis ant gyvulio, o nuo jo persiduodantis žmogui, pastarajam prisilietus prie pažeistos gyvulio odos ar kraujo, yra retas. Kas dėl choleros, tai 1831 metais ji daugiausiai siautėjo vietovėse, apaugusiose spygliuočiais miškais ir buvo labai silpna. Dabar labai retai tepasirodo ir tai pavieniais atvejaias, o ne masiškai.
Pavieto reljefas
Raseinių pavieto paviršius yra šiek tiek kalnuotas, tačiau didelių kalnų nėra. Tik prie upių kai kur iškyla labai statūs skardžiai, ypač prie Jūros ir Dubysos. Pavieniai kalnai yra sekantys: Medžiokalnis ir Žvirokalnas – prie Kražių; Jovaišų ir Kalnujų kalnai - už Raseinių; Jauniškių kalnas – už Nemakščių. Aukščiausias šio pavieto taškas yra ties Kaltinėnais. Čia esantys kalnai tęsiasi iki Pašilių. Aukščiausias taškas yra iškilęs virš Baltijos jūros lygio 766 pėdas ir 4 angliškus colius, po jo seka Košiai – 639 pėdas; toliau Šiluva – 507 pėdas ir 4 angliškus colius ir galiausiai Kvėdarna – 504 pėdas ir 1 colį.
Dirva
Raseinių pavieto aukštumų dirvą sudaro smėlis ir žvyras, žemumų – molis ir juodžemis. Bendrai, dirva yra derlinga. Remiantis geologų stebėjimais, pavieto žemė yra trečios formacijos, susideda iš smėlio ir molio, tarp kurių pasitaiko pilkos anglies. Gintaro dalelės yra randamos daugelyje vietų. Jos yra žemėje bei po spygliuočių medžių kelmais ir turi savo viduje suakmenėjusius vabzdžius ir augalus.
Vandenys
Upės: Šį pavietą kerta dvi pagrindinės upės: Jūra - šiaurėje, Dubysa – pietuose. Abi jos įteka į Nemuną. Sekančios žymiausios keturios po pirmųjų dviejų yra : Mituva, Šešuvis, Ančia ir Kražantė. Iš jų dvi viduriniosios įteka į Jūrą, o Kražantė ir Mituva - į Dubysą. Jūra prasideda Tyro pelkėje, už Rietavo. Teka per Rietavo, Kvėdarnos, Tenenių, Pajūrės, Žvinguvos, Pagramančio, Tauragės parapijas ir, įžengusi į Prūsiją, įteka į Nemuną netoli Ragainės. Upė yra vingiuota, ypač nuo Pagramančio, kur į ją įteką Akmena. Jos ilgis siekia 145 varstus. Ji yra gili, daugelyje vietų siekia iki 78 pėdų. Pavasarį tinka laivybai. Dubysa įteka į Nemuną, o į ją įtekantis Šventupis ir yra tikroji Dubysos pradžia. Dubysa teka per Kurtuvėnų, Kelmės, Tytuvėnų, Lyduvėnų, Betygalos, Ariogalos, Butkiškių, Čekiškės ir Seredžiaus parapijas, kur palei Seredžiaus miestelį įteka į Nemuną. Jos ilgis siekia 130 varstų, gylis – nuo 1 iki 9 pėdų. Dubysos tėkmė greita, netolygi. Joje yra daug duobių, lietuviškai vadinamų „doubie“, kurios ir sąlygojo upės pavadinimą. Tik pavasariais ja yra plukdomi medžiai ir tai tik pradedant Lyduvėnais. Tiltai per Dubysą yra šie: Tauragės kelyje, prie Bubių - mūrinis, valdžiai kainavęa 40 662 r. ; prie Pašiaušio, Gardų, Padubysio, Gružauskų, Saudininkuose ir Lyduvėnuose; prie Ariogalos ir Seredžiaus yra perkėlos. Ši upė turėjo būti sujungta kanalu su upe Venta. Kanalo kasimas valdžiai turėjo kainuoti 3 360 000 r. Darbai buvo pradėti 1824 m. o nutraukti – 1931 m. Mituva – išteka netoli Plenbergo, įteka į Nemuną prie Jurbarko. Jos ilgis siekia 90 varstų, gylis – 7 pėdos. Pavasrį tinka laivybai. Žiotyse ties Namunu yra perkėla. Šešuvis – prasideda Šienolaukių balose, teka per Nemakščių parapiją, Batakių, Gaurės ir Tauragės [parapijas], o įteka į Jūrą ties Meškų kaimu. Jos krantai skardingi, statūs, ypač ties Gaure, kur yra perkėla. Pavasarį upė tinka laivybai. Ančia – išteka Pašilių parapijoje, teka per Pašilių, Skaudvilės parapijas, kur prie Skaudvilės miestelio kerta Tauragės kelią, o Batakių parapijoje įteka į Šešuvį. Jos ilgis - 48 varstai. Tiltas yra vienas – kelyje prie pašto stoties, vadinamos Nieskučna. Kražantė – prasideda Bukantiškės Jazdauskų žemėje, teka per Šventragius pro Pševolockių Linkaičius, pro Kražių dvarą ir už miestelio įteka į Dausino ežerą, iš kurio išplaukia didesne srove, praplaukia per Kražių parapiją, Kelmės parapiją ir įteka į Dubysą. Kražantės ilgis - 43 varstai. Tiltai yra Kražiuose ir prie Kelmės, link Liolių, o prie Pakražančio – kelyje ant sumūryto iš akmenų fundamento.
Mažesnės upės yra šios: Gryžuva - Tytuvėnų parapijoje; Dratvinė – Liolių; Ančia – Šiluvos parapijoje. Visos trys įteka į Dubysą. Luknė toje pačioje (Šiluvos) parapijoje, Gomerta, Žobra - išteka iš vietinių pelkių; Šaltuona - Eržvilko parapijoje; ‘Szczawa‘ (lenk.k.rankraštyje. Lietuviško pavadinimo atitikmens nustatyti nepavyko, - vert.past.), Zvirzdė – Nemakščių par.; Akmena prasideda Pašilės par.; Raudys, atplaukiantis iš Telšių pavieto, ir Ašvija, tekanti per Jaunodavą - įteka į Jūrą prie Pagramančio; Lokysta yra Laukuvos [parapijoje]; Šunija – Girdiškės parap.; Veiviržas, išplaukiantis iš ežero ‘Łajgie‘ (rankraštyje lenk.k. Dabar - ež.Kapstatas,- vert.past.), prie Endriejavo randasi Veiviržėnų [parapijoje]; Šalpė su upokšniais Judrė ir Graumena. Ašva, Švėkšnalė, Šaka, Vilkupis, Kiesa, Syra, Żewlisis(taip paskutinių trijų upių pavadinimai užrašyti rankraštyje lenk.k.. Lietuviškų pavadinimų atitikmenų nustatyti nepavyko,- vert.past.) ir Alkupis – visi jie yra upokšniai. Tenenys - Tenenių parapijoje išteka iš Kupsčio ežero; Agluona – Gaurės parapijoje; Šyša ir Ežeruona Vainuto parapijoje įplukdo upokšnį Šustis ir upeliuką Mirglionį, ištekantį iš Draudenio ežero (dabar - iš Draudenio ežero išteka bevardis upeliukas (http://www.maps.lt/map/default.aspx?lang=lt#q=Krak%C4%97s,%20Kraki%C5%B3%20sen.,%20K%C4%97daini%C5%B3%20r.%20sav., Vikipedija) - vert.past.). Ežerai Raseinių paviete yra 56 ežerai, visi yra nedideli, išskyrus ežerą Gauštvinis, kuris yra iki 5 varstų ilgio, o gylio turi daugiau nei 3 sieksnius. Paršežeris, kurio plotas yra 10 valakų, ir kuris upeliu Sietuva jungiasi su Lūkšto ežeru, yra Laukuvos par. Kiti žymesni ežerai yra: Gilius ir Apušys, o taip pat Bridvaišis ir ‘Tytówka‘ (rankraštyje lenk.k.. Lietuviško pavadinimo atitikmens nustatyti nepavyko, - vert.past.) - prie Tytuvėnų miestelio. Proviršulis, esantis ties Kauno ir Šiaulių pavietų riba, yra žymiausias tarp vietinių ežerų - nuosavybės teisė į jį suteikta visam Tendžiogalos pavietui Žygimanto I-ojo privilegija. Ežeras yra 1,5 varsto ilgio ir tokio pat pločio. Šaukota ir Gomerta priklauso Šaukotams; Pėžų [ežeras]- Kontrimui; Krakių ežeras – Krakių apylinkei; Ežeras Dausinas, esantis prie Kražių, yra 1 varsto ilgio ir 0,5 varsto pločio. 'Łajgie'(dab. Kapstato ežeras,- vert.past.) randasi prie Andrejavo; Kupsčio - už Tenenių; Draudenių – Vainuto parapijoje.
Vandeningos upės Jūra, Dubysa ir Mituva yra tinkamos laivybai pavasarį ir rudenį, tačiau ne visame upės ilgyje. Tiktai Nemunas, siekiantis Raseinių pavieto kraštą prie Jurbarko, yra pagrindinis šio pavieto laivybinis kelias. Likusios upės laivybai netinka nei vienu metų laiku.
Pelkės Žinomesnės Raseinių pavieto pelkės yra šios: palei Prūsų pasienį, prie pašto stoties Eičiai esanti pelkė, besitęsianti 30 varstų ir vadinama Laukesa; Didžioji Plynė - užimanti 8 varstus; ežeras Glitis – 6 varstus; po jų seka Eržvilko - besijungianti su Batakių; toliau - prie Rietavo, palei Jūrą esanti ir besitęsianti 5 kvadratinius varstus; ir pabaigoje – Šakarnių balos Šiluvos parapijoje, besijungiančios su Tyrulių pelke - svarbiausia visoje Žemaitijoje ir per kelias mylias dengiančia Šiaulių pavietą.
Sausumos keliai
Per Raseinių pavietą praeina plūktas kelias iš Peterburgo į Prūsus. Eina jis nuo Šiaulių per Kelmę, Skaudvilę ir Tauragę. Raseinių paviete jo ilgis yra 84 varstai. Pašto stotys yra sekančios: Milovidovas, Carycinas, Nieskučna ir Tauragė. Trys pirmosios stotys turi po 32 arklius, o Tauragėje yra 35. Tuo traktu anksčiau važinėjo diližansai iš Peterburgo į Prūsus iki kol nebuvo pastatytas Kauno-Libavos geležinkelis. Nuo Jurbarko palei Prūsijos pasienį eina pašto kelias į Tauragę. Šio kelio ilgis – 6 mylios, stotis viena – Eičiai - turi 15 arklių. Nuo Jurbarko iki Raseinių taip pat eina 6 varstų ir 5 mylių ilgio pašto kelias, vidurinė stotis – Beržtuose?? (rankraštyje – Bordzie lenk.k,- vert.past.) turi 6 arklius; galiausiai, nuo Kauno per Ariogalą, Raseinius, Viduklę ir Nemakščius iki plūkto Tauragės kelio, o jį perkirtęs ties karčiama Kryžkalnyje, eina per Kaltinėnus ir Varnius iki Telšių. Jo ilgis Raseinių pavietė nusitęsia 70 varstų. Pašto stotys yra šios: Ariogala, Raseiniai, Nemakščiai ir Kaltinėnai – kiekvinoje yra po 6 arklius. Komunikacinai keliai yra sekantys : pirmasis iš Raseinių per Šiluvą, Tytuvėnus į Šiaulius; antrasis – iš Kaltinėnų per Laukuvą, Rietavą, Plungę, Kretingą – į Palangą, o nuo Rietavo – į Gargždus; trečiasis – iš Tauragės, palei Prūsų pasienį, per Sartininkus link Naumiesčio, Švėkšną, Gargždus, Kretingą – taip pat į Palangą; galų gale ketvirtasis – iš Raseinių link Ariogalos - į Kėdainius arba Kauną. Pagrindiniai prekybinai keliai yra trys: pirmasis - iš Raseinių per Šiluvą, Tytuvėnus link Šiaulių į Mintaują, vadinamas Rygos keliu; antrasis – iš Raseinių į Jurbarką, vadinamas Prūsų keliu ir trečiasis – plūktas Tauragės kelias, jungiantis Tauragę, Mintaują ir Rygą. Privatūs piliečių keliai daugelyje vietovių yra tokie pat platūs, kaip ir komunikaciniai. Neseniai miręs kunigaikštis Irenijus Oginskis nuosavomis lėšomis įrengė kelių mylių ilgo kelią į Rietavą per Endriejavą, link Prūsų pasienio. Valdžia jam leido rinkti kelio mokesčius su tiklsu šį kelią išlaikyti tinkamame stovyje.
Gamtos ištekliai
Javai ir daržovės, o taip pat vaistažolės, pašarinės žolės, kaip ir aliejiniai bei plaušiniai, o taip pat ir nuodingieji augalai Raseinių paviete yra tokie patys, kaip ir Telšių. Taip pat žvėrys, paukščiai, vabzdžiai, varliagyviai ir žuvys yra bendri abiems pavietams. Tik šernai, pasak valdiškų miškininkų pranešimų, kartais pasirodo Prūsų pasienyje. Stumbrai, lietuviškai - „žiobris“(taip įrašyta rankraštyje, - vert.past.), kažkada gyveno Žemaitijos miškuose, kaip kad rodo pavadinimas upelio Žobra, esančio Šiluvos parapijoje, ir nuo kurio apylinkė Pažobriu vadinama. Iš žuvų, be aprašytų rūšių Telšių paviete, čia gaudomos lašišos Nemune, o unguriai - tame pačiame Nemune ir Dubysoje, užtat seliavų ir stintų, taip gausiai gyvenančių Telšių pavieto ežeruose, Raseinių paviete nei upėse, nei ežeruose nepasirodo. Iš roplių - Nemuno krantuose beveik visur pasirodo žalčiai. O bebrai, kurių praeitame amžiuje Dubysoje buvo nemažas skaičius, šiandieną visiškai išnyko, bet ūdrų yra ir šiandien.
Miškai Kas dėl miškų, esančių Raseinių paviete, jie užima septintą dalį pavieto ploto. Juose daugiau yra spygliuočių nei lapuočių, ir medžių rūšys yra tos pačios, kaip ir Telšių paviete. Kažkada čia buvo ir maudmedžių miškai, ką patvirtina neseniai nugriauta Betygalos bažnyčia ir gausybė kaladžių, randamų čia ir pelkėse. Lapuočiai miškai susideda iš ąžuolų, beržų, baltalksnių ir juodalksnių, drebulių, uosių, klevų, skroblų, guobų, ‘gabina‘(lenk.k. rankraštyje. Lietuviško pavadinimo atitikmens rasti nepavyko,-vert.past.), ievų, šermukšnių, karklų, gluosnių, liepų, laukinių obelų ir kriaušių. Iš miškinių krūmokšnių yra sekantys: lazdynas, putinas, žalčialunkis, šaltekšnis ir juodieji serbentai. Reikšmingesni spygliuočių ir lapuočių miškai yra šie: Rietavo – kunigaikščių Oginskių – 20 000 dešimtinių, ‚‘Labgirskie‘ (lenk.k., rankraštyje) – generolienės Kaizarovos -13 000 dešimtinių; Jurbarko – kunigaikščių Vasilčikų – 1251 kvadratinių sieksnių; Tauragės – taip pat kunigaikščių Vasilčikovų - 7963 kv. sieksnių. Valdiški miškai: Raseinių – 3703 dešimtinių, Batakių – nematuoti. ‘Abelinskie‘ (taip įrašyta rankraštyje, lenkų k. Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.) – anksčiau vadinti Karšuvos giria ir priklausantys visam Karšuvos pavietui - 5547 ir pusė dešimtinių, Vainuto - 6167 dešimtinių; Kvėdarnos ir Tendžiogalos. Be šių: Švėkšnos su šalia esančiais palivarkais: Stemplių, Vilkėnų, Gedminaičių, priklausančiais kunigaikščiams Plateriams – 8000 dešimtinių, Tytuvėnų - priklausantys p. Romerienei – 3000 dešimtinių. ‘Drasławskie‘ (lenk.k., rankraštyje) – Komarui - 2000 ir Vežaičių - Volmeriui – tiek pat. Raseinių pavieto miškuose gausiai auga šių rūšių grybai: rudmėsės, baravykai, raudonviršiai, gruzdai, ūmedės, kazlėkai ir voveraitės, o taip pat nuodingosios musmirės. Uogos yra sekančios: ‘sinice‘ (lenk.k., rankraštyje), mėlynės ('rankraštyje-czernice' lenk.k.), bruknės, žemuogės, avietės, gervuogės arba juodosios avietės, ‘kościenice‘(lenk.k., rankraštyje), juodieji serbentai, spanguolės, ‘maraszka‘(lenk.k., rankraštyje) čia vadinama ‘braszką‘(lenk.k., rankraštyje), pastarosios dvi rūšys čia auga ant sąmanų kupstų.
Riešutų pakanka savoms reikmėms, o kai kada ir pardavimui. Ąžuolynų liko labai nedaug, ir žymusis Baublys savo bendraamžių neteko jau seniai seniai.
Naudingosios iškasenos
Naudingųjų iškasenų nėra daug. Be kalkių ir molio, durpių ir granito Raseinių paviete kitokių iškasenų nėra. Molis yra dviejų rūšių – pilkas, vietomis pereinantis į mėlyną spalvą, vad. šlynu, naudojamas indų gamyboje, ir geltonas – naudojamas stogo čerpių ir koklių gamybai. Geležies rūda pasitaiko kur ne kur pelkėse, tačiau mažais kiekiais. Mineralinių šaltinių Raseinių paviete visai nėra, tik Dubysos vanduo turi geležies ir sieros ir padeda, esant kūno nusilpimui bei tuberkulioziniam limfadenitui.
Gyventojai
Beveik visi gyventojai-krikščionys, priklausantys žemesniam rangui, yra grynakraujai žemaičiai. Tarp bajorkaimiuose gyvenančių bajorų ir tarp kitų piliečių yra atvykėlių, tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Lenkijos. Tačiau atvykusiųjų skaičius iš pastarosios, net ir tarp bajorkaimių bajorų, yra labai mažas. Miestuose ir miesteliuose yra žydų. Dalis jų yra atvykėliai iš kitų gubernijų, dalis – vietiniai. Pagaliau, Prūsų pasienyje yra vokiečių atvykėlių. Bendras gyventojų skaičius (abiejų lyčių) Raseinių paviete siekia 169 309. Tame skaičiuje žydų – 10 056. Detali sudėtis šių gyventojų yra sekanti: a) dvasininkų tarpe: pravoslavų tikėjimo – du – Raseiniuose ir Tauragėje; evangelikų-reformatų – 1. dvasininkų luteronų -1; rabinų -29 b) bajorų paveldėjimo teise – 8630 – vyrų c) kaimo gyventojų, anksčiau turėjusių paveldėjimo teisę – 21 853; laisvųjų – 5000 ir dvariškių - 849. Viso: 27 702 vyrų. Tarnautojų -13 708. Pojezuitiškų – 347. Paveldėtojų majorato teise - 4 224 ir laisvųjų – 209 vyrų. d) miestiečių : krikščionių – 515 vyrų ir 709 moterų. žydų - 6 874 vyrų ir 10 329 moterų e) pirklių – viso 409 Skaičius asmenų, išpažįstančių kitus tikėjimus: luteronų (abiejų lyčių) - 10 068; kalvinistų – 221; vietinių pravoslavų – iki 4 653 (1871).
Gyventoju buitis
Kaimo žmonės visame paviete gyvena gerai. Palei pasienį su Prūsija gyventojų buitis yra geresnė nei parapijose, esančiose toliau nuo pasienio. Būstai jų yra mediniai, su dideliais langais į Prūsų pasienio pusę, su iškeltais virš stogo kaminais Drabužiai patogūs, maistas sveikas, netgi tam tikra prasme prabangus. Kaip drabužiai, taip ir maistas yra tokie patys, arba mažai besiskiriantis nuo Tešių pavieto gyventojų, tik čia neapseinama be patiekalo, lietuviškai vadinamo šaltibarščiais, ypač vasaros metu. Iki 1863 m. kaimo gyventojų asmeniniai poreikiai apsunkindavo dvarą, o kai 1864 m.reformos pasekoje tapo savo sodybų ir toms sodyboms priklausančių žemių paveldėtojais, su kiekvienais metais, savo pastangų dėka, ėmė gyventi vis geriau. Bajorkaimių ar užuribių bajorija neypatingai turtinga. Tie, kurie nuomojasi žemės turtą, tampa priklausomi nuo pastovios tarpusavio konkurencijos dėl nuomojamų žemių, ir ta situacija juos skurdina. Kiti, kurie gyvena nuosavoje žemėje neturėdami kapitalo savo ūkio modernizacijai, gauna mažus derlius ir dėl to sunkiai gali prasimaitinti ir apsirengti. Piliečiai, turintys didesnius turtus, bendrai paėmus, yra pasiturintys, gyvena gerai, net prabangiai. Gyvenamieji namai daugelyje vietovių yra mūriniai, kai kada dviaukščiai, beveik visur yra išpuošti sodais ir parkais. Turtingiausi piliečiai šiame paviete yra kunigaikščiai Oginskiai, grafai Plateriai, Valavičiai, Vladislovas Komaras, Adolfas Pšeciševskis, o taip pat generolienės Kaizarienės (Kajsarowa) turtai priklauso didžiausiems Raseinių pavieto turtams.
Pramonė ir žemės ūkis
Be žemdirbystės, kuri yra vienintelė galimybė gauti pelną iš piliečių žemės turtų, javų pardavimo, arba jų perdirbimo spirito gamyklose ir alaus bravoruose, daugiau jokios kitokios pramonės Raseinių pavieto piliečiai, turintys žemės nuosavybę neturi. Visame pavietė yra paplitusi trilaukė žemdirbystės sistema. Pašariniai augalai yra sėjami labai retai, ir tai apsiribojama dobilais arba vikiais. Bendrai tai pašarinius augalus sėja tik ten, kur yra sunkiai pakeliamas pievų stygius. Žemdirbystės įrankiai, kurie atiteko mums iš mūsų tėvų, ir dabar nėra pakitę, kaip antai žemaitiška žagrė dviem jaučiams, arba vienam arkliui, dvikinkės akėčios, volas pasėlių suvolavimui, apsaugant juos nuo sausros, o taip pat ilgas dalgis šienavimui ir trumpas dalgis su grėbliuku, arba anksčiau minėtas ilgas dalgis javų arba daržovių kirtimui, pagaliau - medinis grėblys šienui bei daržovėms grėbti – štai ir visi mūsų žemdirbystės įrankiai. Pjautuvų Raseinių paviete beveik nenaudoja. Dabar piliečių dvaruose šieno krovimui ir daržovių surinkimui pradeda naudoti arklių traukiamus grėblius, o vietoj spragilų, naudojamų kūlimui, įsigyja kuliamąsias arba Kuršiškus volus. Ir pagaliau vėtykles keičiantys arpai bei semtuvai (šiūpeliai (senov.),- vert.past.), naudojami iki dabar visų rūšių javų valymui nuo žirnelių ir dirvinių raugių bei kitų pašalinių sėklų. Kas link manufaktūrų, jų visame paviete be kelių spirito-degtinės gamyklų, visai nėra. Tik vienas šio pavieto gyventojas, dabar jau miręs Adlofas Pšeciševskis, buvęs bajorų maršalka, keletą kartų bandė pradėti savo verslą, tačiau nepajėgdamas gauti gerų rezultatų, pradėtą veiklą turėjo nutraukti. Ir taip jis savo valdoje Powiepriany(taip įrašyta lenkų k. Rankraštyje. Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.) įsteigė cukraus gamybos fabriką. Tačiau dėl žaliavos trūkumo, nes cukriniai runkeliai mūsų klimato sąlygomis nesubręsta, po kelerių egzistavimo metų fabriką uždarė. Kražių valdoje turėjo audimo verslą, tačiau ir tai jam nepavyko, nes savo reikmėms audiniai yra audžiami kiekvieno piliečio namuose. Liko Pšeciševskiui audinių balykla, kurią įrengė savo valdoje, Powiepriany(taip įrašyta lenkų k. Rankraštyje. Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.). Antrasis verslas, kurio Pšeciševskio paveldėtojas ir dabar laikosi, yra arklių auginimas, ir tai vyksta vladoje „w Pluszczach“ (lenk.k..Lietuviško vietovės pavadinimo nustatyti nepavyko,- vert.past.). Rietave, pas kunigaikščius Oginskius, yra išimtinai žemaitukų veislės žirgų žirgynas.
Apibendrinant - tik spirito-degtinės daryklos iki šiol buvo vienintelėmis gamyklomis, kuriose dirbo šio pavieto piliečiai, bet ir jos patyrė nuosmukį nuo 1859m. dėl įvesto abstinencijos įstatymo, o jų vietą pradėjo užiminėti daugelyje vietovių atsirandančios alaus daryklos, tačiau smulkios.
Didžiausia alaus darykla šiame paviete buvo pono Komaro, jo valdose - Žoginie (taip įrašyta lenkų k. rankraštyje Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.).. 1862 metais spirito-degtinės varyklų visame paviete buvo 15, iš jų didžiausia – Bilevičiuose - pono Julijono Pilsudskio. Karčiamos buvo tik prie didesnių kelių. Didžiausias spiritinių gėrimų realizavimas buvo miestuose ir miesteliuose.
Piliečiai, turintys miškus verda smalą, gamina degutą ir medžio anglį, degina klintis ir plytas, bet visa tai skirta vidaus prekybai, o ne išvežimui į užsiuenį. Žymiausios plytinės šiame paviete yra trys: Jurbarke, Tauragėje ir Raseiniuose. Mediena plukdoma į Prūsus, bet taip pat labai nedideliais kiekiais.
Kas link kaimo žmonių verslo. Pastarieji be verpimo ir audimo saviems poreikiams, bei Prūsų pasieniui, o taip pat saldžių sūrių, vadinamų žemaitiškais, gamybos, jokio kitokio verslo, paremto rankų darbu, nežino. Tačiau tarp jų yra kubiliai, puodžiai, račiai, dailidės ir net staliai. Tačiau tai yra išskirtiniai užsiėmimai. Kai kada jie parsisamdo javų pristatymui iki Nemuno kranto, arba į Mintaują ir Rygą, iš kur parsiveža užjūrio kolonijų prekių: druskos, geležies, tabako ir tt.
Raguočių, kiaulių, arklių bei naminių paukščių auginimas, kaip tarpe miestiečių, taip ir kaimiečių, patenkina tik vietinius poreikius ir sudaro vidinę smulkiąją prekybą. Kartais atsiranda darbinių arklių poreikis Prūsuose ir Kurše.
Prieš kurį laiką gyventojai ėmė plėsti sodus, tačiau ir šio produkto realizacija taip pat yra vietinės reikšmės. Daugelyje vietovių sodai yra įkurti šalia kaimo sodybų. Gėlių darželiai, nors ir nedideli, yra beveik prie kiekvieno namo.
Prekyba
Miestai ir miesteliai yra didele dalimi apgyvendinti žydais, kurie su mažom išimtim, savo rankose laiko prekybą ir manufaktūrą. Tiktai Jurbarke ir Taurgėje yra pirkliai vokiečiai, kurie prekiauja vien tik javais. Tie du miestai, o po jų – Raseiniai yra svarbiausi Raseinių pavieto prekybiniai miestai. Jurbarke ir Tauragėje yra keletas žydų, turinčių apyvartoje po keletą tūkstančių sidabrinių rublių bei keletas vokiečių, turinčių apyvartoje po kelis šimtus tūkstančių. Kas link prekybos mažesniuose miestuose ir miesteliuose, tokiuose, kaip Kražiai, Kelmė, Naumiestis, Švėkšna ir Šilalė – juose vyksta prekyba kaip javais, taip ir užjūrio bei vietinės gamybos prekėmis, tačiau labai maža apimtimi. Javai, linai, rąstai yra išskirtinėmis prekybos su užsieniu prekėmis, bet tik mažmeninės, ne didmeninės prekybos. Pasienio muitinės, esančios Raseinių paviete, yra šios: Jurbarke ir Tauragėje - pirmos klasės, o Naumiestyje - trečios klasės. Prekybinės pasienio užkardos yra sekančios: Sartininkuose, Degučiuose, Wowery(taip įrašyta lenkų k. rankraštyje Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.) ir Ojsciany(taip įrašyta lenkų k. rankraštyje Lietuviško pavadinimo nustatyti nepavyko, -vert.past.). Žymesni jomarkai vyksta: Šiluvoje rugsęjo 8d., į kurį seniau su įvairiausiosmis prekėmis atvykdavo pirkliai iš Mintaujos, Rygos, Vilniaus ir Kauno; Šilalėje ir Kražiuose, Balsiuose ir Raseiniuose vyksta tiktai arklių turgūs.
Mokymo įstaigos
Raseinių paviete yra tik viena kilmingųjų mokykla Raseiniuose, tačiau ir joje yra tik trys klasės. Mokykos, turinčios dvi klases, yra Rietave, Kražiuose ir Tyutuvėnuose, pagaliau, Vainute yra vienos klasės mokykla. Dabar, po 1863 metų, daugelyje vietų valdžia įsteigė liaudies mokyklėles, kurios pakeitė buvusias elementarines, įsteigtas prie parapijinų ir kai kurių filijinių bažnyčių ir kurios buvo išlaikomos klebonų ir filijų kunigų. Smulkieji bajorai ir piliečiai siunčia savo vaikus mokytis į arčiausiai jų esančias gimnazijas Kaune, Šiauliuose ar į Raseinių mokyklą. Žydai turi elementarinę mokyklą Raseiniuose, kurioje mokosi skaityti ir rašyti rusiškai, aritmetikos ir geografijos. 1859 metais kunigaikštis Irenijus Oginskis Rietave įsteigė dviejų klasių agronomijos mokyklėlę tikslu aprūpinti piliečius ekonomais. Mokslai šioje mokyklėlėje buvo dėstomi žemaičių kalba, o praktiniai įgūdžiai buvo įsigyjami fermoje, turinčioje 4 valakus žemės, žemės ūkio įrankių ir technikos. Seniau Raseiniuose ir Tytuvėnuose buvo privačios mokslo įstaigos, skirtos moterims.
Gyventojų įpročiai
Gyventojų įpročiai ir papročiai yra aprašyti Telšių pavieto aprašyme, kadangi su mažais skirtumais jie yra bendri visiems pavietams.