Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
S E R E D Ž I U S
Seredžius - žemaitiškai Seradžius - bendruomeninis miestelis, yra prie Dubysos ir netoli nuo Nemuno upės, išsidėstęs šalia privataus Čekiškės kelio, Kauno paviete. Anksčiau jis priklausė Vilkijos pavietui. Miestelis pastatytas Dubysos arba Bisenos kalno nuolydyje. Jis yra nedidelis, prekybinis. Jame vyksta jomarkai. Jame yra beveik vien tik žydiški namai, su labai nedideliu skaičiumi krikščioniškųjų namų. Prie upeliuko, pavadinto Šventjonas (rankraštyje – Szwentjonas, vert.past.), yra vandens malūnas, pastatytas Pilkalnio arba Bisenos kalno papėdėjė, ant kurio paveldėtojo dvaras su ūkiniais pastatais stūkso. Izraelitai čia turi savo sinagogą, keletą užeigos namų ir keletą prieskoninių prekių parduotuvėlių. Yra čia ir turgelis, kuriame prekyba vyksta trečiadieniais, o jomarkai – vienadieniai – šešis kartus metuose: 1) per Tris Karalius, 2) per Šv.Kazimierą, 3) per Šv.Joną Krikštytoją, 4) per Švč.Panelės Marijos į dangų ėmimo šventę, 5) per Angelų Sargų šventę, 6) per Šv. Stanislową, Gegužės 8-ą.
Yra čia liaudies mokyklėlė, įkurta 1868 m. vietoje senosios parapijinės, kurią 1634 metais įkūrė Seredžiaus paveldėtojas Mikalojus Spiega, Naugardo vaivada, ir kuri iki 1884 metų buvo be pertraukos išlaikoma vietnių klebonų rūpesčiu. Yra čia ir valsčiaus valdžia. Iki 1829 metų miestelis buvo įsikūręs apačioje, Dubysos ir Nemuno santakoje esančioje Dubysos saloje, kažkada vadintoje Salen (taip lenk.kalba užrašyta rankraštyje,- vert.past.) sala. Ten buvo bažnyčia, klebonija ir dvaras. Ir kuomet 1829 metų pavasarį įvykęs potvynis nušlavė visą miestelį su bažnyčia ir klebonija, kai ižo ir ledų sangrūdos sulaikytas vanduo vakare staiga netikėtai prasiveržė ir nejučia užliejo visą miestelį, žmonės vos ne vos spėjo paduotais luotais ir valtimis su nedideliu skaičiumi vargšų žydų vaikų išsigelbėti, bet neteko praktiškai viso savo inventoriaus, o bažnyčia ir miestelis vandens srovės buvo nunešti nuo pamatų ir nuplukdyti. Tada po šio skausmingo įvykio, miestelis atsistatė visai kitoje vietoje, t.y. ant Dubysos kalno įkalnės taip, kaip šiandien yra matoma. Vėliau, Seredžiaus paveldėtojas p.Tiškevičius senojoje miestelio vietoje pastatė gan puikų dvarą su visais ūkinais pastatais. Tačiau sekantis Seredžiaus paveldėtojas, p. Liudvikas Žilinskas, atsargos pulkininkas, buvęs Kauno Maršalka, perkėlė jį į dabartinę vietą. XV amžiuje Seredžiaus žemės turtas (Seredžiaus miestelis su apylinkėmis,- vert.past.) buvo didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Atrodo, kad Karalius Žygimantas Augustas Seredžių padovanojo Pacams. XVII a pradžioje miestelis atiteko Sapiegoms. Panašu, kad pirmuoju Sapiegų giminės paveldėtoju buvo Mikalojs Sapiega, Naugarduko vaivada. Kaip ilgai Seredžiaus miestelis išbuvo Sapiegų rankose – nežinoma. Šio šimtmečio pradžioje miestelis jau buvo Juzefovičių nuosavybe, kurią iš pastarųjų nusipirko Tiškevičiai. Šiandien Seredžiaus žemės turtas, padalintas į dvi dalis, priklauso dviems savininkams – Burboms ir Žilinskams. Pats miestelis ir dalis Seredžiaus apylinkių priklauso p. pulkininkui Žilinskui, kita Seredžiaus apylinkių dalis su Belvederio dvaru priklauso ponams Burboms. Ponas Maršalka Kletas Burba toje vietoje, kur susijungia dvi kalnų virtinės - Nemuno ir Dubysos - pastatė naują gyvenvietę, iškėlė puikius vienaukščius rūmus ir visus dvaro pastatus taip pat pastatė mūrinius. Dubysos kalnų įkalnėje užveisė sodą, įkūrė anglišką parką, o jame pastatė mūrinę koplyčią, taip pat pastatė oranžeriją ir šiltnamius. Žodžiu, paveldėtojas netaupė ir negailėjo pinigų, kad savo gyvenamą vietą išgražintų ir puikiai išdabintų, juo labiau, kad pati gamta didele dalimi padėjo jam įgyvendinti jo planą. Ir tą naują gyvenamą vietą jis pavadino itališkai ‘Belvederis‘, kas reiškia ‘gražus vaizdas‘. Ir iš tikrųjų, tas mūrinis dvarelis turi neapsakomo grožio vaizdą į Nemuną.
Bažnyčia
Pirmoji bažnytėlė karaliui priklausančiame Seredžiuje buvo pastatyta Karaliaus Žygimanto I-jo įsakymu apie 1520 m. Ar klebonas jai buvo paskirtas iš karto, ar taip kaip Jurbarko ir Vilkijos klebonai, iš pradžių buvo Veliuonos klebono valdžioje, nėra žinoma. Kai tuos karališkus Seredžiaus žemės turtus Žygimantas I-asis dovanojo Pacams, kažkuris iš Pacų išsirūpino, kad vyskupas Vaclovas Viežbickis paskirtų kunigą į Seredžių. Bet kai tik Pacai, sekdami laikmečio dvasia, tapo kalvinistais, tada kunigą, kaip jiems nebereikalingą, pašalino, o dėl bendruomenės jie mažai tesirūpino. Bet bažnyčios į kalvinistų susirinkimą nepakeitė. Kai, valdant Steponui Batorui, o ypač valdant Žygimantui III-jam, pūstelėjo kiti vėjai, ir kuomet uolūs vyskupai, padedami šviesiojo jezuitų ordino, mokslinių darbų pagalba ėmė veikti neryžtingų, neveiklių magnatų sąmonę, tada dauguma magnatų, o kartu su jais ir Pacai, atlygindami skriaudą, padarytą Aukšiausiajam Ponui dėl savo protėvių tikėjimo išsižadėjimo ir tuo pačiu visos lietuvių tautos demoralizavimo, metėsi į fundacijas bažnyčioms ir vienuolynams. Pacų fundacijos bažnyčioms ir vienuolynams randamos daugelyje vietovių, iš svarbiausių yra: Šv. Petro bažnyčia su vienuolynu, esanti Vilniuje, Antakalnyje, ir Pažaislis, esantis prie Kauno. Mikalojus Pacas, Vilniaus vaivada ir Seredžiaus paveldėtojas, vyskupo Melchioro Giedraičio pastangomis atverstas iš kalvinizmo, apie 1580 metus Seredžiuje suteikė fundaciją kunigams Augustiniečiams, paskyręs neypatingai dosnų finansavimą. Kai 1613 metais vyskupo Mikalojaus Paco įsakymu buvo sudarytas visų, tiek atgautų iš kitatikių ir jų fundacijų, tiek iš jų neatgautų bažnyčių, koplyčių, altarijų sąrašas, apie Seredžiaus bažnyčią buvo pasakyta sekančiai. Gyvena čia Šv. Augustino vienuoliai licenziatai iš kažkokios šios vietovės paveldėtojų pensijos, o jų vyresnysis - Jokubas Maiskis - čia apsigyveno be vietinio vyskupo ir be savo vyresniųjų leidimo ir sutikimo. Po vienuolių išsikraustymo iš Seredžiaus, vyskupas Kiška dėl nepakankamo finansavimo atidavė tą bažnyčią pasaulietinei dvasininkijai. Apie 1620 metus Mikalojus Pacas, Seredžiaus paveldėtojas, paskyrė kažkokį fondą klebono iškaikymui. Pirmuoju Seredžiaus klebonu buvo Mykolas Ježevičius. Sekantis paveldėtojas – Mikalojus Sapiega, Naugarduko seniūnas dokumentu, išduotu 1635 07 10, o sekančiais metais, 1636 01 10 Žemaitijos Zemstvoj patvirtintu, padovanojo Seredžiaus bažnyčiai (su sąlyga-įpareigojimu, kad prie šios bažnyčios bus išlaikoma ir liaudies mokyklėlė) Staciūnų kaimą, turintį penkis valakus žemės, dar vieną valaką trobesiams pastatyti ir du valakus palivarkui. Be to paskyrė 200 zlotų metinę pensiją. Taip pat paskyrė prieigą prie Nemuno ir prie Dubysos. Netrukus tas pats vaivada Sapiega pastatė Seredžiuje naują bažnyčią. Kuomet bažnyčia, turinti virš dviejų šimtų metų amžiaus, ir statyta dar Mikalojaus Spiegos, pradėjo irti, klebonas Dominykas Znatovičius kartu su parapija 1822 m. pastatė naują. Ta naujoji bažnyčia 1829 m., klebonaujant Juozui Jurgelevičiui, kaip kad anksčiau kalbėjom, buvo potvynio nunešta. Po šio įvykio sekančiais, 1830 metais, to paties vietinio klebono a.a. kun.Juozo Jurgelevičiaus ir parapiječių rūpesčiu šiandien stovinti bažnyčia buvo pastatyta visai kitoje, saugesnėje vietoje - Dubysos kalno įkalnėje. Bažnyčia medinė, nedidelė, varganai išdažyta, turi tik tris neišskirtinės gamybos altorius. Jokių dekoracijų ar prabangios įrangos joje nėra. Tačiau zakristijoje yra keturi nuostabūs arnotai, pačios p. Burbienės ranka siuvinėti. Bažnyčia iki šiol yra nepašventinta, bet yra projektas naujos mūrinės bažnyčios statybai. Bažnyčia pavadinta Šv.Jono Krikštytojo vardu. Brolija – Švč. Trejybės – įkurta 1814 su Brolijos Mišiomis Kitos šventės: 1. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Nekaltosios Švč. Panelės Marijos gimimo šventės. 2.Trys Karaliai 3. Šv. Kazimiero. 4. Šv. Stanislovo 5. Šv. Kotrynos – lapkričio 25 d. Kai kurios iš jų yra Švč.Trejiybės Brolijos perkeltos kvartalinės Pagrindinis nuodėmių atleidimas privilegijos pagrindu duodamas Didijį Ketvirtadienį, Pelenų Dieną ir Šv.Kotrynos dieną. Kryžiaus kelio – nėra. Seredžiaus bažnyčia neturi jokios filijos. Turi tik vieną mūrinę koplyčią Belvederio dvare.
Klebonija, kaip ir bažnyčia, pastatyta tais pačiais, t.y.1830 metais, klebono Juozo Jurgelevičiaus pastangomis Dubysos kalno įkalnėje. Aplink ją yra nedidelis sodas. Klebonijos pastatai yra neblogame stovyje. Tokia klebonija yra priskirta V-ai klasei. Klebonijos žemės turtai – neypatingi. Anksčiau turėjo 7 valakus ir 9 margus žemės, Staciūnų kaimą, prieigas prie Nemuno, prie Dubysos bei prie malūno.
Parapija yra nedidelė ir turi nedaug žmonių. Ji visu savo pakraščiu liečiasi su Nemunu, ir yra Dubysos suskaidyta į dalis Kažkada parpija buvo išsidėsčiusi beveik pačiame miške. Ji apima 1 miestelį, 3 dvarus, 1 palivarką, 7 bajorkaimius, 32 kaimus, 3 užuribius. Pagal žmonių skaičių : katalikų - 5248 dūšių, dūmų gi - 394.
Paprasti šios parapijos žmonės turi gerus įgūdžius, yra dievobaingi, tačiau religingumo atžvilgiu nėra pakankamai išprusę. Vyrų tarpe blaivumo maža. Skaitančiųjų knygas šiandien jau yra daug, bet iš senolių tarpo retas kuris moka skaityti.
Papročiai ir įpročiai - būdingi Panemunės provincijoms. Čia yra savotiškas žodžių tarimo būdas – beveik kiekviename žodyje po pirmos balsės yra tariama raidė „a“ (‚doana‘ – duona). Materialiniu požiūriu liaudis, kažkada buvusi varginga, šiandien jau pradeda neblogai gyventi. Inventoriaus yra pakankamai. Arkliai, vežimai, įrankiai, pakinktai – viskas gerame stovyje. Vienok turtingų žmonių čia nelabai daug atsiras.
Parapija išsidėsčiusi lygioje plokštumoje. Naturalių kalnų beveik nėra. Nemuno ir Dubysos skardžiai, dažniausiai vadinami kalnais, nors kai kuriose vietose ir yra stebėtinai aukšti ir statūs, vis tik jie nėra tikrais kalnais. Žemės rūšis bendrai paėmus yra gan gera – priemolis, nors vietomis yra priesmėlio ir žvyro. Miško dar pakanka. Pagrindiniai – p. Burbos ir Žilinsko. Durpių klodai dar neatrasti. Pagrindinės upės - Nemunas ir Dubysa, šalia kurios tęsiasi nedideliu atstumu nuo jos esantis kanalas, vadinamas Dubysos. 1825 metais jis buvo pradėtas kasti tuo pačiu metu iš abiejų Dubysos upės pusių. Ir tuo pačiu metu abiejose pusėse tas darbas, kuriam pabaigti reikėjo 3 360 000 carinių rublių, 1831 metais buvo sustabdytas.
Dubysa – tai žemaitiškas pavadinimas, kuris reiškia gilią upę, nes iš tikrųjų Dubysa, kaip rodo jos krantai, buvo kai kuriose vietose labai gili. Dubysos ilgis tiesia kryptimi yra 120 varstų, o pridėjus šoninius linkius – sieks 130. Didžiausias jos plotis žiotyse prie Nemuno neviršija 20 sieksnių (1 sieksnis. = 2,1334 metro, - vert.past.). Netoli santakos su Nemunu, Dubysa dalina savo vagą į dvi šakas, kurios, suformavusios salą, susijungia ir po kelių šimtų sieksnių bendros tekmės, įteka į Nemuną. Šiandien jos viena vaga dažnai būna sausa ir tik potvynių metu prisipildo vandens. Ši sala istorikų vadinama Salin. Pavadinimas perdirbtas iš lietuviško žodžio ‘sala‘, kuris lenkų kalboje reiškia salą. Dubysos dugnas daugelyje vietų yra akmenuotas. Jos vanduo švarus, malonaus skonio, turi geležies, dėl ko maudymasis jame yra stiprinantis, o kai kurie šaltiniai, trykštantys pakrantėje, turi sieros dalelių ir gydo skrofuliozę, bėrimus bei, anot daktarų - reumatinius skausmus.
Žuvies upėje yra pakankamai, iš jų svarbėsnės rūšys yra šios: lydekos, ešeriai, lynai, upėtakiai, karšiai, gružliai, pūgžliai, vėgėlės, kuojos, upinės nėgės, unguriai, o ties santaka su Nemunu yra ir lašišų. Vėžių yra labai mažai. Seniau buvo gausu bebrų ir ūdrų. Šiandien bebrai jau visai išnykę, o ūdors retai tepasirodo. Pastovūs tiltai per Dubysą yra 6, kilnojamųjų -1, perkėlų ar pervažų – 4, malūnų – 8.
Dubysos pakrantėse ir tolimesnėse apylinkėse pasirodo milžiniški granitai, arba akmenys ________ suomiški (rankraštyje, po žodio ‘akmenys‘, užbrėžtas ilgas apatinis brūkšnys, - vert.past.). Dubysos pakrančių vaizdai yra gan efektingi ir labai malonūs akiai, ypač tose vietose, kur stovi piliečių dvarai arba kaimai, apželdinti šimtamečiais medžiais. Mažesni upeliukai Seredžiaus parapijoje yra šie: Lazdonka, Lašiša, Armena, Portva, Ląkinis žvyrupis, Tredupis, Gaušaitis ir Šventupis. Ežerų ar gerai žinomų pelkių šioje parapijoje nėra.
Senovės paveldas
Lenkiškai ‚Srednik‘ - žemaitiškai ‚Saradžius‘- yra senovinė žemaičių gyvenvietė. Ji yra tokia pat istorinė, kaip ir Veliuona. Pagal kai kuriuos metraštinkus, čia IX amžiuje skandinavai turėjo savo tvirtovę, vadintą Bisena. Islandų keliauninkas Snoros Sturlesolm savo kelonių aprašymuose ją vadina ‚Psen‘ ar ‚Pisen‘. Vokiečiai gi vadino ‚Dubiskain‘, t.y. Dubysos Gojus ir Dobyssenn werder. Čia pagonys žemaičiai pačioje pradžioje turėjo savo šventyklą, kurioje neatidėliotinais atvejais visada gaudavo patarimų. Kryžiuočiams užkariavus Prūsus, pagonys 1282 metais į čia perkėlė savo šventenybes ir pastatė medinę šventyklą, lietuviškai vadinamą ‚Rusna‘, o istorikų į ‚Romnovę‘ pervadintą, kurioje su savo aukurais apsigyveno Vyriausiasis Žynys Krivis-Krivaitis. Rusna – tai aštuonkampe siena aptverta aikštė, kurios viduryje amžinas ąžuolas dengė dievų stabus, prieš kuriuos degė amžinoji ugnis ir vykdavo aukojimai. Ši šventykla buvo Dubysos saloje, padengtoje amžinu mišku. Bisenoje, kaip atrodo, buvo dvi pilys. Viena, stovinti Rusnės šventovės pašonėje saugojo šventovę nuo kryžiuočių antpuolių, kita – gynė tėviškės žemę nuo priešų. Pirmoji buvo Dubysos saloje, vadinamoje Salin, kita – nuo jos kiek atokiau, ant aukšto stataus Dubysos skardžio, ant kalno, šiandien vadinamio ‘Pilkalniu‘, t.y. pilies kalnu, o kai kurių vadinamo - Palemono kalnu. Tas kalnas yra 300 pėdų aukščio ir turi tiek pat pėdų pločio. Jo viršuje yra plokščia aikštelė, iš rytų pusės yra 50 pėdų aukščio pylimas. Tikėtina, kad X amžiuje su savo draugove atvykęs skandinavas Palemonas pilį čia pastatė pirmas ir, trumpindamas jos pavadinimą, vietoje ‘Dubiscenos‘, kas reiškia ‘Padubysio pilis‘, pavadino ją Biscena. Esančią saloje Bisenos pilį, kryžiuočių vadinamą tai ‘Dubishain‘ - Dubysos gojum, tai ‘Dubisinseln‘– Dubysos sala, tai ‘Dobyssen Werder‘, ginusią šventovę ir, pasak vokiečių fantazijų, turinčią neapsakomų lobių, kryžiuočiams vos ne vos pavyko paimti tik iš trečio karto. Pirmą kartą 1283 m. pasiekę Žemaitiją kryžiuočiai dėl jos kovėsi vadovaujami prūsų provincijos magistro Konrado von Tirbergo (Conrad von Thierberg), bet po visą dieną trukusio šturmo sugebėjo užimti tik papilį, kurį, išžudę gyventojus, sudegino ir su grobiu grįžo į Prūsiją. Antrą kartą pilį puolė tais pačiais 1293 metais, vadovaujami magistro Konrado Teüchtwagen‘o. Bet kai ir tąsyk šturmas nepavyko, sekančiais, 1294 metais, į žygį išsiruošė didesnėmis pajėgomis, vadovaujami Ragainės komtūro Liudviko Liebenzela. (Rankraštyje įrašytos būtent 1283 ir 1293/4 metų datos,- vert.past.) Puolimas buvo staigus ir netikėtas; šventa vieta buvo užgrobta ir visiškai sudeginta, šventikai išžudyti keršijant už nužudytą ordino riterį Konradą Tuschenfoldtą, kitiems gyventojams gyvybės buvo dovanotos. Romnovės-Rusnės netektis žemaičiams buvo skausminga, tačiau jos atstatinėti jie neišdrįso. Bijodami tolimesnio šventyklos puldinėjimo, ją perkelė į Žemaitijos gilumą. Pagal vienus – į Aukkainius, t.y. šiandieninę Betygalą, pagal kitus – prie Nevėžio, į pilį, atrodo, esančią ant upės Liaudės kranto, šiandien vadinamą Sasai. Nuo šio išpuolio į Biseną ir prasidėjo atmintina Ordino kova su Lietuva. Kova, kuri nenuilstamai kunkuliavo pusantro amžiaus ir kurios atgarsiai dėl jos aršumo, žudynių ir padeginėjimo siekė visas Europos šalis.. Antroji pilis, vadinta Bisena, esanti ant iškilių Dubysos krantų kalno, vadinto Pilkalniu, t.y. pilies kalnu, ilgą laiką dar gynėsi nuo kryžiuočių puldinėjimo. Ir tik atsitiktinai 1316 metais, lietuviškos įgulos keitimosi metu, Ragainės vice komtūras Friderikas Liebenzelis ją užėmė ir sudegino. Pilį žemaičiai atstatė greitai ir jau 1318 metais sugebėjo atremti ją puolantį kryžiuočių Magistrą. Kai kelioliką metų trukę pastovūs pilies puldinėjimai nuniokojo šią tvirtovę, lietuviai pagaliau 1336 metais patys pilį apleido. Pastebėję tai kryžiuočiai tuoj pat ją nugriovė. 1336 metais lietuviams apleidus aukštutinę Bisenos pilį, Komtūras Teodorikas iš Altenburgo Dubysos saloje, prie santakos į Nemuną, tuoj pat pastatė naują pilį ir pavadino ją Marienverderiu, t.y. Marijos sala, o pagal Danilevičiių – Marianburgu. Tačiau baigti statybos jis taip ir nesugebėjo, mat žemaičiai savo pastoviais puldinėjimais trukdė užbaigti darbą, dėl ko jis to darbo buvo priverstas atsisakyti. Tuo pasinaudodami žemaičiai pilį užvaldė, statybą pagal savo poreikius užbaigė ir gerai ją apginklavo. Dar beveik 25 metus žemaičiai buvo pajėgūs apsiginti nuo kryžiuočių puldinėjimų, ir ne kartą sulaikė juos nuo plėšikavimų gretimose apylinkėse. Tačiau 1263 m. kryžiuočių surengto didžiojo žygio į Žemaitiją metu, kai Didysis Magistras apgulė Veliuoną, Ragainės komtūras apgulė Biseną ir pakvietė pilies įgulą pasiduoti, žemaičiai, matydami, kad negalės ilgai priešintis didesnėms kryžiuočių pajėgoms, paprašė trumpų paliaubų, kurioms pasibaigus, jei negautų pastiprinimo, pažadėjo pasiduoti. Tuo tarpu žemaičiai, pasinaudoję nakties tamsos užsklanda, pilį paliko tuščią. Tai pastebėjęs, bet jau po laiko, komtūras Šioningenas (Schöningen) šią pilį iki pamatų sugriovė. Vėliau kryžiuočiai, tokią situaciją laikydami labai naudinga jų kariškiems planams, pilį atstatė ir ją pavadino Dubishain, t.y. Dubysos Gojumi , o kronikininkai ją mini dar Dobyssen Werder ir Dobisinzel pavadinimu. Kuriais metais ši pilis buvo atstatyta, tiksliai nėra žinoma, bet panašu, kad tai įvyko 1400 metais po visiško žemaičių užkariavimo. Kronikininkai pasakoja, kad kryžiuočiai, tam kad galėtų lengviau išlaikyti žemaičių paklusnumą, tuomet pastatė dvi pilis – vieną Veliuonoje, o kitos pavadinimo nemini. 1405 metais Žemaitija sukilo prieš Ordiną dėl jo tarnų piktnaudžiavimo. Dubishain pilis buvo šturmu paimta žemaičių pajėgomis ir smarkiai apniokota. Po laikino Žemaitijos apraminimo Didžiojo Magistro atsiųstas šio krašto valdytojas, įžvalgus ir teisingas Mykolas Kirchmejster'is Szternberg'as, sekančiais, 1406, metais net su paties Vytauto pagalba, kuris tuo metu buvo draugiškuose santykiuose su Ordinu, atnaujino Dubishain pilį, ją sustiprino ir pats joje netrukus apsigyveno. 1407 ir 1408 metais Didysis Magistras pastoviai sutvirtinėjo tą pilį, esančią Dubysos saloje, mat ruošėsi su Lenkija ir Lietuva karui, kurį pradėjo sekančiais, 1409 metais, rugpiūčio mėnesį. Tada Vytautas įsiveržė su lietuvių kariuomene į Žemaitiją. Žemaitijos valdytojas, nematydamas galimybės apsiginti, rugpiūčio 14 naktį sudegino pilį ir su visa įgula pasitraukė į Prūsiją. Nuo to laiko krašto įvykiuose ši pilis daugiau nėra minima. Šioje pilies saloje, liaudyje žinomoje kaip Salyno sala, ne kartą vyko Jogailos ir jo brolių suvažiavimai, o vėliau ir Vytauto susitikimai su Ordino didžiaisiais magistrais, derantis su jais tai dėl taikos, tai dėl Žemaitijos sienų. 1382 metų Visų Šventųjų dieną, Jogaila, kaip Lietuvos karalius, savo brolių pritarimu, toje saloje kryžiuočiams perleido Vakarų Žemaitiją nuo dešiniojo Dubysos kranto iki jos ištakų, toliau sausuma iki Kuršo, ir tą pačią dieną su kryžiuočiais sudarė taikos sutartį 4-iems metams. 1383 metais į tą salą atvyko Jogaila su broliais ir daugeliu ponų deryboms su Didžiuoju Magistru Zolneriu, ryšium su kilusiais nesusipratimais dėl Vytauto, kuriuo kryžiuočiai pasirūpino prieš Jogailos norą. Tačiau Didysis Magistras, turėdamas kažkokius įtarimus, prisidengęs Nemuno vandens seklumu, į salą neatvyko ir iš Chrystnumela grįžo namo.
1388 metais Didysis Kunigailštis Skirgaila su kryžiuočiais čia keitėsi belaisviais. 1392 metais toje pat vietoje panašus apsikeitimas vyko tarp Vytauto ir kryžiuočių. 1396 metais, penktadienį, po šv.Jokūbo, čia tarp Vytauto ir Didžiojo Magistro įgaliotųjų asmenų sudaryta sutartimi buvo sustabdyti karo veiksmai iki šv.Mykolo. 1398 metais prasidėjo derybos tarp Livonijos Magistro V, Bruggonoge ir Vytauto. Čia buvo pasirašyti susitarimai, kurių pagalba buvo patikslintos ribos, einančios nuo Livonijos, per Salyno salą iki Mazovijos, bei patvirtinta Gardino sutartis. Galų gale, 1404 metų rugsėjo mėnesį Didžiojo Magistro Konrado Jungingeno pageidavimu, tikslu atnaujinti taiką su karaliumi Jogaila ir Vytautu, įvyko suvažiavimas, garsesnis nei ankstesni, ir jau paskutinis šioje vietovėje, į kurį su dideliu dvaru ir prabanga atvažiavo minėtasis Didysis Magistras. Tačiau Karalius Vladislovas neatvyko, atsiuntė su Vytautu tik savo patikėtinius. Derybos truko neilgai, nes komtūrai, besiderantys su lenkais ir Vytautu, išdidžiai ir aršiai elgdamiesi derybas nutraukė.
Salyno saloje, paskutiniais laikais Tiškevičius, Seredžiaus paveldėtojas, pastatė dvarą su visais ūkiniais pastatais. Bet, kai Seredžius po Tiškevičiaus atiteko p. Liudvikui Žilinskui - pulkinikui ir b.Kauno pavieto maršalkai, jo sūnus ir turtų paveldėtojas p. Mykolas perkėlė tą dvarą ant Dubysos kalno, į pamiškę, į patogesnę ir labiau atitinkančią ūkinius poreikius vietą.
Už Belvederio dvaro ant Panemuės kalnų yra apkasai, pėdsakai kažkokios buvusios žemaičių ar kryžiuočių pilies, šiandien vadinamos Bajerburgu.
Toje parapijoje ant upeliuko, vadinamo Trydupiu ir įtekančiu į Lazduoną bei esančiu skiriamąja riba tarp dviejų žemės turtų: Butvilonių ir Juodžių, (arba Juodlaukio), dviejų priešpriešiais esančių krantų taip pat yra kažkokių apkasų, matyt ir šie yra likę nuo kryžiuočių laikų