Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Tytuvėnai – bendruomeninis miestelis, esantis Raseinių paviete, prie kelio, einančio iš Raseinių į Šiaulius. Nuo pirmųjų nutolęs per 4 mylias, no antrųjų – per 6, iš trijų pusių apsuptas pušyno, o iš ketvirtos pusės uždarytas trimis ežerais: Bridvaišio, Varlynės ir Tytuvos? (rankraštyje – Tytówka lenk.k.) Šianien Tytuvėnai priklauso p. Celinai Romanovai - Jeronimo Pšeciševskio, buvusio Raseinių pavieto maršalkos, dukrai. Tytuvėnų dvaras nuo čia nutolęs per tris varstus.
Miestelis – nedidelis. turintis beveik šimtą namų, puikią mūrinę postbernardininę bažnyčią, keletą koplyčių ir 1874 m. sumūrytą pravoslavišką cerkvytę, keliolika tvirtų medinių namų, didžiulius mūrinius užvažiuojamuosius namus, keturias parduotuves, individualių transporto priemonių fabriką ir keliolika amatininkų. Turgus vyksta kiekvieną trečiadienį, o jomarkas į Kalvariją - pirmomis Liepos mėn. dienomis. Čia yra valdiška dviejų klasių mokyklėlė, veikianti nuo 1836 m. vietoje parapijinės, vienuolių išlaikomos, ir veikusios nuo vienuolyno įsteigimo. O anksčiau buvo ir moterų pensijonatas, išlaikomas privataus asmens. Kelyje, vedančiame iš miestelio į dvarą, stovi švies. atm. Celinos iš Burbų Pšeciševskos, antrosios Jeronimo Pšeciševskio žmonos, mūrinis koplyčios pavidalo paminklas.
Prieš 1500 m. Tytuvėnai buvo bajoriška gyvenvietė, kurioje gyveno kelios Titavičių šeimos. Tai jie davė pavadinimą šiai vietovei, kuri vietine kalba ‘Titavėnai‘, ar kažkada ‘Tytovišai‘ vadinosi. Dar 1662 m. pagal Žemaitijos gyventojų surašymą prie Tytuvėnų pasirodė arenduotose sodybose gyvenantys Titavičiai. O upelis, jungiantis vienuolyno ežerus – mažesnį su didesniuoju, bei pats mažesnysis ežeras iki dabar vadinasi Tytuvomis. (Bušinskis, Ras.pav.aprašymas),
Apie 1500 metus Tytuvėnų žemės vaĨdos buvo Stanislovo Bartoševičiaus, Bransko seniūno, paveldimà nuosavybe. Jo vienturtė dukra Ona buvo ištekėjusi už Jono Glebavičiaus, Vilniaus vaivados, ir Tytuvėnų valdą įnešė kaip kraitį į Glebavičių giminę. 1549m. penkios Glebovičiaus dukterys pasidalino Tytuvėnus į penkias dalis, kol 1609 m. Kristupas Jurjevičius Zenovičius, Bresto vaivada ir jo žmona Teodora, po pirmosios santuokos buvusi Valavičienė, sujungusi visas dalis į vieną visumą, pardavė už 11 000 kapų lietuviškų grašių Andriui ir Justinai iš Dolskių - Valavičiams (Lietuvos chorunžis). Palikuonių neturėjusio Andriaus Valavičiaus žemės turtą - Tytuvėnus - paveldėjo jo broliai: Eustachijus - Vilniaus vyskupas, Povilas – Gardino seniūnas ir Jarošas arba Jeronimas, tuomet buvęs Lietuvos didžiuoju išdininku bei lietuvių raštininku, būsimuoju vyriausiuoju Žemaičių seniūnu. Pastarasis, 1618 įsigijęs iš savo brolių jų palikimo dalis, tapo vieninteliu visų Tytuvėnų paveldėtoju. O turėdamas su Elžbieta Goslavska, po pirmos santuokos – Vainiene, vienturtę dukterį Teklę, išleido ją už vyro – kunigaikščio Aleksandro Liudviko Radvilos – Lietuvos maršalkos, Polocko vaivados. Nuo to laiko Tytuvėnai perėjo Radviloms ir buvo jų penkių kartų nuosavybe. Pagaliau 1808 m. birželio 8 d. iš kunigaikščio Dominyko Radvilos Tytuvėnus už 35 000 dukatų įsigijo Jonas Burba, Šiaulių pavieto pakamaris. Šiandien Tytuvėnai, po Celinos Burbaitės - Antano Burbos dukters, Jeronimo Pšeciševskio žmonos – mirties, tapo jo dukters Celinos Riomerienės nuosavybe.
Bažnyčia
Pirmoji bažnyčia Tytuvėnuose - Šv.Jurigo - buvo pastatyta XVI a. nežinomo asmens. Tačiau panašiausia, kad tai buvo Jurgis Zenovičius – vienas iš penkių žentų Jono Glebovičiaus, buvusio Tytuvėnų paveldėtojo, o Zenovičiaus, kuris perdavė šią valdą Valavičiams, tėvas arba senelis. Šita bažnytėlė yra ypatingai sena. To senumo liudininku yra bernardinų vadovo raštas, rastas tarp vienuolyno dokumentų, nurodantis pirmajam Tytuvėnų bernardinų administratoriui palaikyti šią bažnytėlę, kurios statybos, kaip sakoma tame rašte, niekas neprisimena. Nuo katalikiškos bažnyčios įsteigimo Tytuvėnuose jau eina ketvirtas amžius.
Šv.Jurgio bažnyčios nava yra perstatyta, bet presbiterija yra ta pati pirmoji. Iki 1864 m. toje bažnytėlėje buvo laikomos išklmingos mišios per Šv.Jurgį. Iš vakaro, prieš pirmuosius mišparus čia, susirinkus gausybei žmonių, bažnytinėmis eitynėmis buvo ateinama iš Bernardinų bažnyčios su Švenčiausiuoju Sakramentu Monstrancijoje. Sekančią dieną, po antrųjų mišparų, panaši procesija grįždavo į parapijinę bažnyčią.
Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas
Bažnyčios ir vienuolyno kunigams bernardinams fundatoriumi buvo Andrius Valavičius, Lietuvos chorunžis, Tytuvėnų paveldėtojas. Šventą reikalą pradėjo Andrius Valavičius 1613 m., ir tais pačiais metais, savo vadovo Petro Gnieznienskiečio išsiųsti statybos vietos šiai bažnyčiai ir vienuolynui apžiūrai, į Tytuvėnus atvyko bernardinai : Vilniaus bernardinų administratorius Albertas Opalovskis, Kauno bernardinų administratorius Bernardas Švabas ir Vilniaus bernardinų iždininkas Andrius Gronskis. Beje, neužilgo [Andrius Valavičius] turėjo pradėti bažnyčios ir vienuol;yno statybą, nes bernardinai labai prašė reikalą paspartinti, tačiau atsitiko kitaip. Kai jis ruošėsi visu pajėgumu pradėti statybas, staiga ėmė ir stipriai apsirgo, ir stebėdamas ligos eigą bei manydamas, kad teks persikelti į amžinybę, pasikvietė savo brolį Jeronimą ir nuoširdžiai jo prašė pastatyti bažnyčią ir vienuolyną kunigams bernardinams. Brolis sutiko. Pagaliau, užrašęs bernardinams 10 000 zlotų, gabalą žemės, du prūdus ir tris ežerus, 1614 m. [Andrius Valavičius] atidavė dūšią Dievui. Tais pačiais 1614 metais Jeronimas Valavičius, vykdydamas švies. atmin. savo brolio Andriaus valią, pasikivietė bernardinus į Tytuvėnus ir laikinai apgyvendino juos namelyje prie Šv.Jurgio bažnytelės. Bažnyčios ir vienuolyno statybą paskyrė administratoriui Švabui,, atiduodamas jam paruoštas medžiagas ir pinigus. Administratorius tuoj pat pasikvietęs iš Vilniaus architektą Kasparą, susitarė su juo, kad už bažnyčios ir vienuolyno sumūrijimo darbus, kuomet [vykdytojas] pats samdys darbininkus ir pats parūpins visas reikalingas medžiagas, [vykdytojui] sumokės 8 000 zlotų. Bažnyčios statyba buvo pradėta 1614 birželio 20 d. Kertinį bažnyčios akmenį, dalyvaujant pačiam Jeronimui Valavičiui, žymesniems piliečiams ir didžiulei miniai žmonių, šventino Melchioras Eliaševičius Gieišas – to meto vyskupijos valdytojas. Kražių vienuolyno vyresnysis - jezuitas Jonas Jamelkovskis ta proga pasakė labai gražią kalbą.
Kas dėl sienų ir stogo, bažnyčios pastatas buvo baigtas jau 1617 metais, vienuolyno – dar po kelių metų. Užbaigus vienuolyno statybą, tvirtu mūru buvo apjuosti bažnyčia ir vienuolynas, o bernardinų kunigas Očko šalia vienuolyno užveisė sodą. 1618 m kovo 17 d. Jeronimas Valavičius, vyriausiasis žemaičių seniūnas, įsigijęs iš savo brolių jų paveldėtas turto dalis, iš savo pusės aprūpino Tytuvėnų bažnyčią žymia pinigų suma. Ir taip jis užrašė Tytuvėnams 17 valakų ir 22 margus žemės ir teisę malti jo malūnuose už dyką, bei patvirtino šv.atm. brolio Andriaus skirtą bažnyčiai fondą. Tais pačiais, 1618 metais, karalius Žygimantas III-sis šią Valavičių fundaciją užtvirtino.
Bažnyčia tiek iš vidaus, tiek iš išorės atrodo gana puikiai. Bažnyčios frontonas su dviem didžiuliais bokštais, iš kurių viename patalpinti varpai, kitame laikrodis, mušantis valandas, nemažai prideda bažnyčiai reikšmingumo. Viduje bažnyčia dekoruota aštuoniais gipsiniais altoriais, grindys išklotos švediškais marmurais. Vargonai – maloniai skambantys. Paminklų šioje bažnyčioje yra net septyneri: a) Andriaus Valavičiaus, b) Mykolo Tolvaišo Steckevičiaus, Šiaulių pavieto maršalkos, mirusio 1795 m., c) Onos iš Levonių, kunigaikštienės Teodorienies Druckos Horskos, [žmonos] Polocko stalininko, mirusio 1660 m. d) Andriaus ir Kristupo Kotovskių, žuvusių prie Chotyno ir Lojevo 1651 m., e( Antano Burbos, Šiaulių pavieto maršalkos, mirusio Drezdene 1825 m., f) Jono, sūnaus Antano Burbos, g) Tadeušo Jagmino, Tverų tijūno, mirusio 1795 m. Didžiausią besidominčių dėmesį patraukia Andriaus Valavičiaus marmurinis paminklas. Tai yra natūralaus dydžio riterio, gulinčio ant dešinio šono ir pasirėmusio dešine ranka, figūra. Šalia jos nėra jokio užrašo, tik Valavičių herbas Bogorija, o virš - portretai to paties Andriaus ir jo brolio Jeronimo. Vyskupas Jurgis Tiškevičius įšventino šią bažnyčią 1639 m lapkričio 1d. Švč. Panelės Marijos Angelų Karalienės ir Šventųjų Angelų Sargų vardu. „Vyskupas Volončevskis veikale (Žemaič.Vyskupyste) aprašo, kad kartu su įšventinimu, bernardinams buvo atiduota ir parapija, kurią iki tol valdė pasauliečių kunigas, gyvenantis prie Šv.Jurgio bažnytėlės - šv.atm. Buszynskis; [veikale rašoma] kad žemaičių gyventojų surašyme, atliktame po karo su Švedais ir po maro 1662 metais, Tytuvėnai yra parodyti Kelmės parapijoje“.
1736 m. Liet. bernardinų vadovas Pranciškus Svientožeckis vadovybei leidus Tytuvėnuose pastatė Novicijatą (pastatą naujokų apgyvendinimui, vert.past.)., 1746 m. apleistą [pastatą] atnaujino Liet. bernardinų vadovas. Mykolas Paškevičius. 1771 m. Bernardinai Tytuvėnuose įvedė Kalvarijos stacijas padėdami po kiekvienu paveikslu relikviją ir gabalėlį Jeruzalės žemės, atvežtos kun. Antano Burnickio, Jeruzalės bernardinų administratoriaus, žemaičio, kuris tą funkciją tenykščiame vienuolyne kelis metus garbingai vykdė. Tokios stacijos įrengtos priešais bažnyčią, kapinaitėse, mūrinimae keturkampyje. Viduryje kapinaičių stovi mūrinė koplyčia, pastatyta 1775 m. tų pačių bernardinų. Joje yra laiptai meldimuisi, o ant jų, po stiklu, yra patalpintos Šventųjų Relikvijos ir Jeruzlės šv. Žemė. Koplyčios gale yra Altorius, prie kurio, apeinant stacijas, kai kada laikomos Šv. Mišios. Klemensas XIV-sis čia apmąstantiems Kristaus kančias davė daug atlaidų. Bernarnai Tytuvėnuose gyveno iki 1864 m., kuometi buvo išvaryti, o bažnyčia su parapija atiduota pasauliečių dvasininkijai. Iki 1842 m. Tytuvėnų vienuolynas turėjo sekačius fondus: žemės – 17 valakų ir 22 margus, 3 ežerus, kapitalo - 5 984 r., o taip pat metinę sutartį su Tytuvėnų dvaru dėl javų. Nuo paminėtų metų iki 1864-ųjų, etatu priskirtas 3 klasei, iš valdžios gaudavo tai klasei skirtą išmoką, turėjo paskirtas naudmenas, mišką ir statybinės medienos.
Nuo 1864 m. iki šiandien povienuolyninė klebonija yra valdžios priskirta 2-ai klasei ir neturi pakankamai naudmenų. Vienuolynas atimtas kaip turtas, o klebonui gyveneti yra paskirtas namukas juridikoje. Bažnyčios pavadinimas – Švč. Panelės Marijos Angelų Karalienės. Bažnyčios įšventinimai. ‘Brac. pos.‘ (lenk.k) Šv.Onos su kvartalinėmis. Kalvarija, arba Kryžiaus Kelias - pirmąją Liepos savaitę. Kitos šventės: 1) visos Švč.Panelės Marijos iškilmės. 2) Šv.Antano pad.[paduviečio], 3) Šv.Pranciškaus, 4) Šv.Marijos Magdelenos, 5) Šv.Jono Krikštytojo ir daugelis kitų. Tytuvėnų bažnyčia neturi jokių filijų, tik 4 koplyčias miestelyje: 1) Šv.Jurgio - pastatyta ant seno kapo XVI a., perstatyta 1813 m. 2) bažnyčios kapinėse šv.Laiptų koplyčia - sumūryta 1775 m. 3) ant Šv.Juozapo šiuolaikinio kapo - sumūryta 1813 m. Juozo Kaminsko 4) parapijinėse kapinėse, Pšeciševskių šeimos paminklinė koplyčia su Kristaus Kančios altoriumi - sumūryta 1825 m. Jeronimo Pšeciševskio. Parapija - nelabai didelė, dvasiniu požiūriu gana pavyzdinė, prie bažnyčios prisirišusi. Skaitančių knygas yra daug. Materialiniu požiūriu – nelabai turtinga. Didelė dalis rengiasi puošniai, ypač vasarą. Kalbà jau pradeda turėti lietuviškos tarties prieskonį. Susideda iš 1 miestelio, 8 dvarų, 24 kaimų, 38 užuribių. Šioje parapijoje nėra nei vieno bajorkaimio (okolicos), bendrai yra priskaičiuojama 350 dūmų, gyventojų – 4 192 dūšios. Parapija išsidėsčiusi daugiau plokštumoje, nei kalvotoje vietoje. Žemių rūšis neypatinga, dažniausiai – priesmėlis. Miškų dar pakanka, svarbiausias jų – Tytuvėnų giria. Durpių randama kur ne kur, bet dėka miškų gausos iki šiol jomis nesinaudojama. Ežerų šioje parapijoje labai daug: Bridvaišio, Gilius, Apušys, Gauštvinis, Tytuvis?? ‘Tytówka‘ (lenk.k.), Varlynė, Žerbava, Pašakrnių. Svarbiausia upė – Gryžuva įteka į Dubysą. Mažesnės – Tytuva, Vengrė ir tt. Svarbiausia pelkė bendru pavadinimu –Tyruliai nustęsia per kelias mylias.
Senovės palikimas
Krašto metraštininkai, kaip antai Narbutas ir Balinskis, yra įsitikinę, kad kryžiuočių veikaluose minima pilis ‘Cydar‘ (taip įrašyta rankraštyje lenk.k.), pačių kryžiuočių sugriauta 1296 m., stovėjo šių dienų Tytuvėnuose. Bušinskas – didelis tėvynės reikalų mylėtojas, prisilaikydamas minėtų autorių nuomonės, savo veikalėlyje Rasein. pav. apraš., o pats būdamas vietose prie Tytuvėnų dvaro, daro prielaidą, kad toje vietoje, kurioje šiandien pastatytas dvaras, kažkada galėjo būti gynybinė pilis, nes, kaip pasakoja, ta erdvė, kurioje stovi dvaras, yra apasupta iš vienos pusės upės Gryžuvos, iš antrosios – Apušio ežero, iš trečiosios - likę gynybinio pylimo pėdsakai, ir tam, kad įrodytų, jog ta pilis vadinosi ‘Cydar‘, [Bušinskas] tvirtina, kad Tytuvėnų valsčius kažkada vadinosi ‘Cydar valsčiumi. Bet tai yra tik spėlionės. Aukščiau paminėtas pylimas tęsiasi nuo dvaro per dvaro laukus, per miškus ‘Poszymski‘(taip įrašyta rankraštyje lenk.k.) ir ‘Rykijowski‘(taip įrašyta rankraštyje lenk.k.), o pabaigoje nukrypsta paraboliškai Dubysos krantams. Bendruomenė pylimą vadina ‘Ružis‘(taip įrašyta rankraštyje lenk.k.) kas, atrodo, krašto kalba reiškia apsaugą. Kai pylimo ilgis yra beveik penkios mylios, tai nepanašu, kad jį būtų supylusios žmogaus rankos. Vietinis padavimas pasakoja, kad šis pylimas - tai krantas kažkada, prieš amžius buvusio ežero, vadinto ‘Tyrolis‘. Ežeras, nusekus jo vandens lygiui, atsitraukė nuo savo krantų ir pavirto pelke, dabar vadinama Tyruliais ir per kelias mylias užklojusia Šiaulių pavietą, taigi ir šio ežero krantai ir ant jų buvę milžiniški granitai, vadinami atneštiniais, nepajudinami jokia žmogaus jėga, liko amžinu to ežero egzistavimo atminimu. Ežeras Tyrulis siekė šiandieninį Tytuvėnų miestelį, o nusekęs paliko po savęs keturis dabar esančius ežerus, einančius vienas po kito: Bridvaišis, Gilius, Apušys ir Gauštvinis. (Bušinskis) buvo minima Lietuvos kronikoje DZIELACH LITWY (rankraštyje išbraukta, - vert.past.)
Parapijoje yra upė Gryžuva. Išteka ji iš Tyrulių pelkių ir įteka į Dubysą. Tai šią upę 1371 m. aptiko kryžiuočių vadas Henrikas V Kniprodė (Knüprode), kuris, verždamasis link Ariogalos ir niokodamas šias apylinkes, pasiklydo Padubysio miškuose ir prie tos upės pernakvojo. Apie tai byloja Vygando kronika. Ant tos pačios upės Gryžuvos skardžio, nuostabiai gražioje vietoje yra švies.atm. Jeronimo Pšeciševskio, buvusio Raseinių pavieto maršalkos, fantastiškos architektūros dvarelis, statytas pagal projektą garsaus architekto, žemaičio, švies.atm. Fulgento Rimgailos, filosofijos magistro. Tas dvarelis, vertas paminėjimo ir pamatymo, turėjo būti pagražintas erdviu parku, kuris, jei būtų darbai vykdomi pagal paveldėtojo projektą, tokį užkampį padarytų garsiu visoje Žemaitijoje.
Pagonybės laikais Tytuvėnuose buvo stabmeldiška šventovė, kurioje buvo aukojama dievuko Titano* – laiko dievuko garbei. (Tytis – tėvas, laiko kūrėjas). Gal nuo to dievuko Titano ir Tytuvėnai (Tytowienaj) Tyvuvėnais pasivadino.
Karo su švedasi metu, prie karaliaus Karolio XII-ojo, kai Petras Didysis padėjo Augusto II-jam Sasui, jo kariuomenės baškirai ir kalmukai 1708 vasario 4 d. per jėga įsiveržę į čionykštį vienuolyną, nužudė keletą bernardinų, nusiaubė vienuolyną, o įpuolę į bažnyčią, nusiaubė Altorių ir pagrobė dėžę su Švenčiausiuoju Sakrementu. _____________________________________________________ *Titanai – tai 12 pagoniškojo laikmečio dievų - Urano ir Gajos vaikų. Nei Laiko dievuko, nei jokio kito dievuko vardu 'Titanas' nebuvo. Buvo titanas Kronas (CRONUS), tačiau nereikia jo painioti su Chronu – Laiko personifikacja (CHRONOS) presokratinėje filosofijoje. Buvo milžinas Titijas - Dzeuso ir Elaros (arba Gajos) sūnus, kuris su 'Laiku' siejamas nebuvo .- vert.past. https://altistorija.wordpress.com/2012/04/15/graiku-dievu-ir-mitiniu-butybiu-sarasas/