1337 m. Ordinas, ruošdamasis greitai užkariauti pagoniškąją Lietuvą, Karšuvą, Žemaitiją, Kuršą, netoli Veliuonos, prie Nemuno pastatė stiprią pilį, kuri, užkariavus aukščiau minėtas žemes, turėjo tapti užkariautų teritorijų sostine (Narbutas, 1997, p. 478-480 ; Lietuvių 1964, p. 218; Marburgietis, 1999, p. 268) ir vyskupystės centru (Ivinskis, 1939; 1940, p. 52; 1989, p. 70). Ją pavadino Bajerburgu arba Bavarijos pilimi (vokiškai - Bayern).
|
|
Bajerburgas, arba Bavarijos pilis
Vygando Marburgiečio kronikoje
1337 m. pavasarį Vokiečių ordino magistras drauge su imperatoriaus giminaičiu Bavarijos kunigaikščiu Henriku ir kitais talkininkais „plaukdami laivais, su didele kariuomene vyksta į Lietuvą, į vieną salą arti Veliuonos, kur apsitveria. Stato tenai du papilius [dabar – Veliuonos Pilaitės], iš kurių ginasi. Netoliese pastato dar kitą stiprią pilį [Bajerburgą], kurio įtvirtinimams davė 100 karių, o [magistras] pilies reikalui paskyrė dar 40 smarkių {Ordino] brolių su tokiu pat skaičiumi šaulių. Be notangų ir sembų, paskyrė taip pat daug vitingų apsaugai ir apylinkių žvalgymui. Tuo laiku du pikti vitingai nusileido su kitais iš pilies, norėdami ją išduoti į karaliaus [Gedimino] rankas. Vienas iš jų su blogu kėslu pasiliko pilyje, vokiškai [vadinamoje] Bavarija, kurią norėjo išduoti [Lietuvos] karaliui. Jis pranešė lietuvių karaliui, kad toji pilis esanti medinė, ne per geriausiai sutvirtinta moliu ir t. t., kurią lengvai galėtų įveikti. – Vienas mano sėbras, – tarė jis, – išeis [iš pilies] ir ją padegs“. Tačiau vitingų sąmokslas buvo atskleistas, o turėjęs pilies vartus atidaryti vitingas – pakartas. 1337 VI 15 „kai minėtoji pilis jau buvo baigta, karalius Gediminas gavo žinią apie išdaviko pranešimą ir su stipria kariuomene, su mašinomis, sienodaužiais ir kt. apgulė pilį. Stipriai puolė 22 dienas, bet įveikti nepajėgė. Pasitaikė, kad vienas brolis – Tilmanas iš Zunpacho, šaulių vadas, padegama strėle uždegė vėliavą ir tuoj po to pataikė strėle stabmeldžių Trakų karaliui į sprandą tarp menčių, ir [tasai] mirė, nukeliavo į pragarą. Ir taip stabmeldžiai, patyrę daug nuostolių, su gėda pasitraukė“ (Vygandas Marburgietis, § 23). 1337 XI 15 imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio aktu Ordinui buvo dovanota Lietuva, o Bajerburgas paskelbtas nukariautinos Lietuvos sostine ir Lietuvos arkivyskupystės centru. Kadangi arkivyskupijos steigimas buvo popiežiaus prerogatyva, 1337 XII 12 imperatorius pakartojo savo privilegiją be nuorodos į arkivyskupiją. Tačiau dėl lietuvių pasipriešinimo Lietuvos nukariavimo planas sužlugo, o 1344 m. vasarą „magistras Liuteris, palaikomas savo pareigūnų, rimtai apgalvojęs, sudegino pilį, vokiškai vadinamą Bavarijos pilimi, ir tuoj po to 1 mylia žemiau pastatydino kitą, kuri tuo pačiu vardu, t. y. Bavarijos pilimi yra pavadinta, pakeitus tik vietą. Nes ir Bavarijos kunigaikštis Henrikas buvo prašęs, kad tuo vardu būtų pavadinta, t. y. Bavarijos, ir taip buvo padaryta“ (Vygandas Marburgietis, § 30)
|
"Per mylią nuo Veliuonos, taip pat prie Nemuno, stovi Bajerburgo pilis, pastatyta 1337 metais Ordino nurodymu ir kunigaikščio Henriko Bavariečio pagalba, kuris daugelyje žygių į Lietuvą kryžiuočiams talkininkavo, o pilis buvo pavadinta jo vardu. Dabar Bajerburgas vadinamas Raudone, nuo žemaitiško žodžio ‘raudonas‘, nes jo mūrai yra iš raudonų plytų pastatyti."
Vertimas iš „Historya miasta Wilna“ t. I, Michała Balińskiego, Wilno, 1836 |
"Dar 1336 metais kryžiuočiai planavo pradėti krašto užgrobimą nuo dešiniojo Nemuno kranto, norėjo pastatyti Dubysos žiotyse tvirtovę, bet jiems tas nepavyko. Dabar jie tuo keliu pasiuntė karius, kurie užėmė Veliuoną, atnaujino jos pilį, vadinamą Friedeburg, o ketvirčio mylios atstumu nuo šios vietos pastatė kitą pilį, kurią pavadino Bajerburgu; per tą laiką sustiprino Dubysos žiotyse suformuotą salą, naujai pavadindami Marienwerderiu."
...... "1339 metais iš visų Nemuno pakrantėje esančių pilių liko neužgrobta tik Bajerburgo pilis, kuri buvo aprūpinta stipria įgula, paraku užtaisomomis patrankomis ir mortyromis, kurias Henrikas Bavarietis dovanojo tai vietovei. Bet, dar neatėjus pavasariui, pasirodė kryžiuočių kariuomenė, vadovaujama kažkokio Falchrabi Renu, kuri su karo mašinomis pasiekė Veliuoną ir, nepaisydami aštraus šalčio, galingai ją šturmavo, Didysis Kunigaikštis Gediminas atskubėjo į pagalbą ir užpuolė sustiprintą vokiečių stovyklavietę. Ir, kai pats atlikinėdamas vado ir kario pareigą, vesdamas savo liaudį ir drąsindamas ją užvaldyti tą stebuklingą, perkūno griausmu gasdinančią techniką kovo 6 dieną buvo sužeistas didelio kalibro sviediniu, pataikiusiu jam į nugarą - baigė savo gyvenimą. Kryžiuočiai taip ir neužgrobę pilies, džiaugdamiesi ta viena pergale, atsitraukė į Prūsus. Kritusio didvyrio palaikai buvo nuvežti į Vilnių ir sudeginti ant laidotuvių laužo, o pelenai, kaip kalbama, palaidoti kurgane supiltame* ant aukšto kalno. * Kaip pasakoja kronikos, Gedimino palaikai buvo sudeginti, o apie jo kapą liko tik padavimai, kuriuos jaunystėje esame girdėję. Yra kalnas už priemiesčio Zažeczpopowszczyzna (Užupis) kairėje pusėje kelio, vedančio į Antakalnį, kurio viršūnė yra apvalaina, kurgano formos – ten kažkada buvo nurodoma Gedimino kapą buvus......." Vertimas iš "Dzieje narodu Litewskiego w krótkości zebrane" Teodor Narbutt, Wilno, 1847
|