e Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Jurbarkas – miestelis, pagal savo užimamą plotą ir nemažą gyventojų skaičių gali vadintis miestu. Jis yra išsidėstęs didelėje lygumoje prie pat laivybinės Nemuno upės. Per miesto vidurį teka upelis Imstra, o tuoj pat už miesto – upė Mituva, seniau vadinta Jurole. Jos abi įteka į Nemuną, plačia vaga tekančio Raseinių paviete (anksčiau – Veliuonos), palei pašto Kaunas -Tauragė kelią, netoli Prūsų pasienio. Miestelis nutolęs nuo Kauno per 12 mylių (86 varstų), nuo Tauragės per 6 mylias (47 varstų), tiek pat nutolęs ir nuo Raseinių. Jurbarkas - miestas nemažas, vienas seniausių miestų Žemaitijoje. Jame yra virš trijų šimtų medinių gyvenamųjų namų, tarp jų yra nemažai visai neblogų, yra ir keliolioka mūrinių. Sinagoga - taip pat mūrinė. Katalikiška bažnyčia – medinė, ant gražios kalvelės. Pravoslavų cerkvė – taip pat medinė. Čia yra pirmos klasės muitinė, pašto tarnyba, telegrafas, vaistinė ir daktaras. Mieste yra Taikos Teisėjas ir Valsčiaus valdžia. Iš mokslo įstaigų yra dvi mokyklos: liaudies mokyklėlė - anksčiau buvusi parapijinė, įkurta Karalienės Bonos XVI a., ir liuteronų – esanti prie Liuteronų kirchės. Miesto gyventojų yra beveik 3000. Dauguma jų žydai, kurių čia yra virš 2000, sekantys – vokiečiai-amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, statinių gamintojai, staliai, iš kurių keletas – beveik tobuli, ir tt. Yra keletas dešimčių pravoslavų. Dauguma iš jų - tarnautojai ir kanceliarijų darbuotojai. Pagaliau - katalikai žemaičiai. Jų čia nedaug, nes senieji miestiečiai buvo perkelti į aplinkinius kaimus. Jurbarkas – nuo seno yra prekybinis miestas. Jame yra keletas labai turtingų pirklių, turinčių po kelis šimtus tūkstančių kapitalo. Prekiauja jie grūdais, linais ir t.t. Jų apyvartinis kapitalas siekia net kelis milijonus. Žymesni iš jų yra: Adolson, Fejnberg, Blum ir Monasowicz. Jie turi savo būstines Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje ir Tauragėje. Tuoj pat už miesto stovi Jurbarko dvaras, visas mūrinis, kunigaikščio Vasilčikovo, dabartinio Jurbarko paveldėtojo. Anksčiau čia buvo Jurbarko seniūnijos dvaras.
Jurbarko Bažnyčia
Po žymaus pagonių kiekio atvertimo Jurbarko apylinkėse Jogailos ir Vytauto pastangomis 1413 metais, kaip ir 1416-ais, o po jų - Veliuonos klebono pastangomis, pirmoji bažnytėlė Jurbarke, skirta krikščioniškų pamaldų laikymui ir Šventų Sakramentų suteikimui, bei tolimesniam mokymui, buvo čia pastatyta apie 1430-uosius Žemaičių Vyskupo Mikalojaus Dzeržgovičiaus rūpesčiu. Tačiau dėl kunigų trūkumo ji buvo atiduota Veliuonos klebono žinion, kuris buvo įpareigotas dažnai čia lankytis ir šviesti, bei suteikti tam gardui Šv.Sakramentus . Už šias dvasines paslaugas Didysis Kunigaikštis Vytautas Veliuonos klebonui suteikė kažkokį gabalą žemės Jurbarko centre, t.y. tą patį gabalą žemės, kuriame šiandien stovi klebonija su visais pastatais ir juridika. Jurbarkas daugiau kaip 70 metų neturėjo nuosavo klebono. Po karštų Jurbarko miesto ir viso valsčiaus gyventojų pakartotinių prašymų, galų gale tuo tikslu, kad Jurbarke galimą būtų išlaikyti Kleboną pastoviai, 1502 rugsėjo 6 dieną Karalius Aleksandras Jurbarko bažnyčiai padovanojo Žindaičių kaimą, o vyskupas Martynas III netrukus paskyrė ir patį kleboną. Kuomet pirmoji Bažnytėlė, statyta apie 1430, dar Vytauto laikais, vyskupo Mikalojaus Dzierzgovičiaus pastangomis, vsiškai paseno, Karalienė Bona, vienvaldė Jurbarko Ponia, 1540 metais pastatė naują, ir 1545 m. paskyrė naują fundaciją, patvirtinusi ir senąją, kurią, gautą iš Vytauto už dvasinius patarnavimus Jurbarko gyventojams, valdė Veliuonos klebonas, t.y. tą pačią žemę, kurią ir šiandien valdo klebonas, bei Žindaičių kaimą, gautą 1502 m. iš Karaliaus Aleksandro. Naują Karalienės suteiktą fundaciją sudarė: 5 trobos ir 3 dykros, esančios Jurbarko seniūnijoje, kaip kad skamba privilegijoje: „colonas quinque et tres desertas terras“ Rinkovščizna vadinamą. Kaip tik tuo metu Jurbarko klebonu buvo Martynas Hermonovičius. Kai šis klebonas per karalienės valdytoją Martyną Podsenkovskį skundėsi Karalienei Bonai dėl nepakankamo finansavimo, skirto jo paties išsilaikymui, Karalienė, visa tai įvertinusi, 1555 m. rugsėjo 7 dieną pridėjo prie aukčiau paminėtos fundacijos Stražių (lenk. Stróże) kaimą, turintį 6 valakus „cum hominibus et cenoibus etc“ Matyti, kad šiuos kaimus, reformacijos metu kažkuris Jurbarko valdytojas buvo atėmęs iš Jurbarko bažnyčios, o Karalius Žygimantas III 1593 m. birželio 10 d įsakymu liepė juos gražinti bažnyčiai ir atiduoti klebonui. Tuo laikotarpiu Jurbarke klebonavo Jokūbas Verekunda. 1586 spalio 21 Jurbarko seniūnas Eustachijus Valavičius savo raštu, datuotu šia data, ir išduotu savo vietininkui, leido Jurbarko klebonui naudotis mišku. Karalius Žygimantas III savo raštu, datuotu 1596 gegužės 10 dieną, suteikė Jurbarko klebonui leidimą naudotis Skirsnemunės ganykla. 1616 tas pats Karalius Žygimantas III spalio 11 dieną rekomenduoja Kidelskio girininkijai ir Jurbarko seniūnijai mokėti Jurbarko klebonui mokestį. 1689 liepos 20 d. Karaliui sutikus, seniūnas, Jurbarko valdytojas Karolis Kopiec, Trakų Kaštelionas, užrašė Jurbarko Ligoninei valaką žemės, vadinamos Vitkiškės ir esančios Dainavos vaitijoje. Dabartinę bažnyčią, iš eilės trečią, taip pat medinę, kaip ir pirmos dvi, 1741 statė Jurbarko valdytojas, kunigaikštis Friderikas Čartoryskis, Lietuvos pakamaris, padedamas vietinio Klebono ir Virbalių Dekano, kunigo Jono Vojtkievičiaus ir visos parapijos. Konsekravo ją 1746 m. Antanas Tiškevičius, Žemaičių vyskupas. Praėjus daugiau nei šimtečiui, 1850 metais bažnyčią atrestauravo ir nudažė kun. Leonas Kiervel, padedamas parapiječių. Ta bažnyčia, nors iš išorės ir iš vidaus atrodo neblogai, tačiau neturi jokio vertingo palikimo, nei meno kūrinių, nei paveikslų, nei drožinių, kurie liūdytų jos turtingumą. Bažnyčios pavadinimas – Švenčiausiosios Trejybės. Bažnyčios šventinimo metinės – trečias Sekmadienis po Velykų. Brolija – Švento Rožinio su Brolių Mišiomis. Kitos čia švenčiamos šventės: 1) Švento Kryžiaus Išaukštinimo, 2) Šv. Antano, 3) Šv. Roko. Klebonija - sena, bet gerai prižiūrėta, gražioje vietoje, ant upės Imstros kranto. Šalia jos yra visai neblogas sodas. Klebonija priskirta IV klasei. Turtas – geras. Kažkada jai priklausė du kaimai: Žindaičių ir Stražių, o iš viso ji turėjo 20 valakų žemės. Fundacijų sumos - nemažos. Parapija nelabai plati, apima 1 miestelį, 8 žemės turtus, 32 kaimus, 7 viensėdijas Joje nėra jokio bajorkaimio (okolicos). Gyventojų iš viso yra 3927 (1879), dūmų – 350. Parapija nelabai religinga. Kontrabandos gabenimas ir gyventojų moralė ypač kelia įtampą. Skaitančiųjų kiekis neypatingai didelis. Įpročiai, papročiai, dialektas ir kalba – būdingi Panemunių apylinkėms. Buitis ir žmonių materialinis gerbūvis gan gerame stovyje. Arkliai geri, prūsų rasės. Vežimai - dvikinkiai, brikos apkaustytos. Žemė dirbama daugiausiai jaučiais, vietoj žagrės čia naudoja plūgą. Ūkininkavimo modelis – prūsiškas. Pievų čia labai mažai, sėja visur dobilus ir vikius.
Parapija yra išsidėsčiusi lygumoje, kalnų nėra, yra kalvelės prie upių. Žemės rūšis įvairi, pažiūrėjus - ne geriausia. Miškų čia apasčiai. Pagrindinis [miško masyvas]– Jurbarko, kuris kažkada su Geros Valios girininkija, arba Virbaliais, per 7 varstus nusitęsė. Pagrindinė upė – Nemunas, į kurią šiandien ši parapija atsiremia, o kažkada gerokai už tos upės ribų buvo nusidriekusi. Mažesnės [upės] : Mituva – anksčiau Jūrele, arba mažoji Jūra vadinta, buvo pervadinta taip dėl muito, kurį, atrodo, Karalius Žygimantas Augustas ant tos upės tilto Jurbarko Valdytojams leido rinkti. Imstra – teka per miestą ir tuoj pat už jo įteka į Nemuną. [Upės] Viduva ir Butvarda įteka į Mituvą. Upeliukas Kamenis, Padalje, Trumpis išteka iš garsių pelkių Laukesa vadinamų. Šventupis (upeliukas šventas) ir Jodšakėlis iš dalies atriboja nuo Prūsų Ežeriukai: Bubnelis ir Glitė. Pelkės yra garsios: Glitė ir Laukesa. Pastarosiose yra dar du akli ežeriukai – Aklažeris. Per Laukesos pelkes kažkada ėjo kelias, tikriausiai kryžiuočių, žygiavusių pro čia tiesia linija į Žemaitiją jos žemių plėšti. Šiandien tas kelias padengtas pelke ir apaugęs. Šį kelią kirto kažkoks upeliukas, atrodo, kad Kamė, kuris turėjo tiltą iš plytų, dabar jau pelke padengtą. Neseniai jo plytos buvo atsitiktinai atidengtos - visiškai suakmenėjusios, kad net plaktuku nebuvo įmanoma jų sudaužyti. Įdėmiai klausant, gerai girdisi, kaip upeliukas po juo srovena. Jurbarko bažnyčia turi vieną filiją – Girdžiuose
Jurbarko Seniūnija
Didysis Kunigaikštis Vytautas po 1410-ųjų metų pergalės prieš kryžiuočius, visiems laikams atsikratęs jų Žemaitijoje bei atgavęs savo tėvoniją, padalino Žemaitiją į valsčius. Dvylika svarbesnių pavadino pavietais. Tai būtų sekantys: Medininkai, Kaltinėnai, Kražiai, Raseiniai, Ariogala, Veliuona, Viduklė, Citra(???); likusieji neišvardintieji turėtų būti: Krakės, Krekenava ir Grūstė, nes Grūstės valsčius nuo seno buvo labai didelis ir jame buvo Bareikių miestas. Jis tuose valsčiuose tuoj pat liepė statyti bažnyčias. Laikui bėgant Vytautas padalino visą Žemaitiją į valsčius, surūšiuodamas juos į didesnius ir mažesnius. Iš tų didesnių valsčių vieni vadinosi karališkaisiais sosto valsčiais, o pelnas, gautas iš jų veiklos ėjo į karališkąją kasą. Tokių valsčių buvo 16, ir jie vadinosi ‘krulevščyznomis”. Kiti didesni ir mažesni valsčiai buvo skirti skyrimui už nuopelnus, pagal karalių, kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, valią, O tie paskutiniai [mažesnieji] vadnosi seniūnijomis. Po paskutinės Lietuvos ir Žemaitijos Unijos 1569 (su) Lenkija - jų dalinimas priklausė nuo Karaliaus ir nuo Seimo. Tačiau kai kurie iš jų priklausė vien nuo Karaliaus valios. Jurbarkas kaip tik ir buvo vienas iš tokių lietuviškų-kunigaikštiškų valsčių, kurį valdyti Karalius Žygimantas I-asis paskyrė savo žmonai Bonai. Ir čia karalienė Bona buvo vienvaldė valdytoja iki pat savo išvykimo į Italiją, t.y. 1556, tačiau valdė jinai su savo pavaldinių pritarimu. Ji ne tik kad neengė savo pavaldinių, bet, juos mylėdama, stengėsi pagerinti jų gyvenimo sąlygas. Ir gẽra buvo ne tik jos valdomame Jurbarke, bet ir visuose jai paskirtuose valdyti valsčiuose. Juose visuose įvedusi savo pastovią tvarką, stengėsi užtikrinti kaip galima geresnes gyvenimo sąlygas savo pavaldiniams. Ji buvo tokia mielaširdinga, kad dažnai išpirkdavo žemės turtus iš paveldėtojų, engusių jos pavaldinius, ir padovanodavo jiems laisvę. Jurbarke jinai įkūrė prieglobstį, t.y. saugią vietą, arba prieglaudą engiamiems baudžiauninkams nuo piliečių, kurie nepaisant skundų, pateiktų seimui 1547,1558, ir 1555 negalėjo atgauti savo bėglių. Ir šita engiamųjų žmonių globa karalienei Bonai atnešė tokį populiarumą Žemaičių valstiečių ir bajorų tarpe, kad ją ligi šiol prisimena. Po Karalienės Bonos Karalius Žygimantas Augustas Jurbarko seniūniją atidavė Eustachijui Valavičiui. 1593 ši seniūnija kitų žemės turtų tarpe buvo paskirta Žygimanto III-ojo žmonos Onos aprūpinimui. 1638 ir 1646 metų konstitucijomis buvo paskirta karaliaus Vladislovo IV-ojo žmonų Cecilijos-Renatos ir Liudvikos (Marijos), o taip pat karaliaus Mykolo (Kaributo Visniovieckio, - vert.past.) žmonos - Karalienės Eleonoros aprūpinimo pagerinimui. 1598 m. Karalius Žygimantas III-sis tuoj pat po Karalienės mirties atidavė Jurbarko seniūniją Teodorui Skominui, Naugardo vaidvadai, o po jo, 1620 metais – Jonuszui Tiškevičiui. 1667m. Jonas Kazimieras atidavė tą Jurbarko seniūniką Aleksandrui Liudvikui Radvilai, Kristupo Našlaitėlio sūnui, Polocko vaivadai, Šeduvos seniūnui. O Jonas Sobieskis apie 1660-uosius – Trakų kaštelionui Karoliu Kopcui. 1698 Karalius Augustas Sasas II-sis paskyrė šią seniūniją kunigaikščiui Jonui Mikalojui Radvilai, Naugardo vaivadai, kuris 1717 gegužės 11 dieną, remiantis fundacinėmis privilegijomis, Jurbarko valsčiui paliepė išmokėti apleistus mokėti mokesčius Jurbarko bažnyčiai ir statyti esančią Jurbarko bažnyčią.. Tuo metu čia klebonavo kun. Mykolas Grądzkis. Kunigaikštis mirė 1720. Po jo tais pačiais metais, tas pats Karalius Augustas paskyrė tą valsčių Kazimierui Sapiegai, Vilniaus vaivadai, Šeduvos seniūnui. Po jo mirties, seniūnija buvo palikta jo žmonai, kuri išnuomavo ją savo pusbroliui, kunigaikščiui Friderikui Čartoryskiui, Lietuvos kancleriui, mirusiam 1775. Jis 1741 Jurbarke pastatė naują bažnyčią. Sapiegienės Kazimierienės palikuonys užbaigė Jurbarko seniūnų dinastiją. Šios seniūnijos, kartu su Geros Valios girininkija, ketvirčio pajamos sudarė 16,320 zl. Žlugus Žečpospolitai – [Jurbarko seniūnija] atiteko kunigaikščiui Platonui Zubovui, o 1840 po šio kunigaikščio mirties, pirkimo-pardavimo keliu tapo valdiška nuosavybe. Caras Nikalojus iš Jurbarko žemės turtų, įskaitant ir Tauragės, suformavo paveldimą žemės valdą ir ją suteikė kunigaikščiui Vasilčikovui, kuris valdžiai sutikus, iš jos padarė majoratą. Jo sūnūs gi iš tų žemės turtų įkūrė nuosavas ordinacijas.
Senovės palikimas
Jurbarkas, kaipo čia įsikūrusi pirminė gyvenvietė, sieka tolimiausius Lietuvos laikus ir yra viena pirmųjų Žemaitojos gyvenviečių, gal būt net įkurta pirmame amžiuje po Kristaus arba net ir prieš, nes tuo metu, pagal Narbutą, lietuvių gentys, atėjusios iš pietų, apsigyveno netoli Nemuno žiočių. Pradžioje ta gyvenvietė vadinosi Viš. Panašu, kad tai buvo pirmojo naujakurio vardas. Iš čia vėliau kilo pavadinimas Višpilis, kas reiškia Višo pilį. XI a., po Palemono vadovaujamų skandinavų antplūdžio Žemaitijoje, pagal metraštiniką Stryjkovskį, vyriausias jo [Palemono] sūnus Barkas įsikūrė Višpilyje arba dabartiniame Jurbarke ir įkūrė šiokį tokį miestelį, o kad nebūtų iš čia panašių įsibrovėlių išvarytas, apie 1025 m. pastatė naują gynybinę pilį tokią, kokias matė Skandinavijoje. Pilį pastatė prie upės Jurelės, arba Mažosios Juros, šiandien Mituva vadinamos, ir pavadino [miestelį] pagal savo vardą ir upės pavadinimą – Jurbarku. Jo brolis Kunas įkūrė Kauną. Trečiasis – Speras įsikūrė prie kažkokio ežero, labiausiai tikėtina, kad prie ežero Plateliuose, ir ten, saloje, pastatė pilį. Jų tėvas – Palemonas, panašu, kad apsigyveno Bisenoje, t.y. šiandieniniame Seredžiuje. Jų bendražygiai [apsigyveno] kas Ariogaloje, kas Betygaloje ir tt. Ir kiekvienas iš jų užvaldė tam tikrą provinciją. Vietiniai tų kraštų gyventojai, nebūdami pajėgūs jiems pasipriešinti, tylėjo ir susitaikė su likimu, o įsibrovėlius, kaip stipresnius ir protingesnius, pripažino savo ponais ir vedliais. Pastarieji, svetingai priimti, ir nenorėdami gyventojų erzinti, savo valdžia nepiktnaudžiavo, nei laisvės žmonėms neatėmė, ir taip protingai ir praktiškai besielgdami, buvo vietinių gyventojų, kuriuos šiandien mes vadiname Lietuviais ir Žemaičiais, vyresniaisias vadais išrinkti. Laikui bėgant šie ateiviai skandinavai, turėdami bendrą su kraštiečiais interesą gintis nuo naujų įsibrovėlių, tuokėsi ir susiliejo su Lietuvias į vieningą tautą. Net šiandien tokios skandinaviškos pavardės, kaip Eimontas, Dirmontas, Skomantas, Eismontas ir tt. primena, kad kažkada į mūsų žemę buvo įsibrovę Skandinavai. Grįžtame prie Jurbarko istorijos. Barkas neturėjo palikuonių, ir todėl po jo mirties Jurbarkas su visu turtu atiteko jo broliui Kunui. Pastarasis 1065 m. atidavė Jurbarką savo sūnuii Gimbutui, garsiam Žemačių vadui kovoje su kuršiais ir žiemgaliais. Po jo [Gimbuto] mirties, Jurbarkas tapo jo [Gimbuto] sūnaus Montvilo nuosavybe. Pagal Stryjkovskį ir Narbutą, Jurbarkas buvo Žemaitijos kažkurios dalies sostine, ir čia rezidavo šie paminėti vadai, arba karaliai ir dar jų palikuonys. Montvilas gyveno XI a. pabaigoje, o XII a pradžioje, jau būdamas senyvo amžiaus, baigė gyvenimą Jurbarke. Turėjo jis tris sūnus: Erdvilą, Nemoną ir Vykintą. Primieji du Lietuvoje turėjo savo dalis, todėl Vykintui - jauniausiajam, atiteko Jurbarkas su sostine ir visa valdžia daliai Žemaitijos. Vykintas neilgai toje sostinėje sėdėjo, neužilgo baigė gyvenimą, o paveldėtoju tapo jo vyriausias brolis Erdvilas, garsus vadas ir narsus karys. Galiausiai Jurbarkas atiteko jų tetos Pajautos sūnui Kukovaičiui. Pastarajam palikus pasaulį 1169 metais, istorija nuo to laikotarpio iki pat pradžios Prūsijos kryžiuočių žygių į Žemaitiją apie Jurbarką tyli. Iš čia galima daryti išvada, kad nuo tos datos joks žemaičių valdovas ar vadovas čia rezidencijos jau nebeturėjo. Panašu, kad Jurbarko funkcijas buvo perėmusi Ariogala. Žemaitijos puldinėjimus kryžiuočiai pradėjo 1283 metais, t.y. neužilgo po prūsų pavergimo ir savo jungo jiems užmetimo. Jurbarkas, kaip arčiausiai Prūsijos esantis [miestas], pirmiausiai patyrė jų [kryžiuočių] naikinančią ranką, nors iš karto užimti pilies kryžiuočiai ir nedrįso, tačiau kasmet puldindami tą vietovę, ir visų pirma sudegindami Jurbarko gyventojų namus, visiškai pastaruosius. išsklaidė. Pilį užimti pamėgino tik 1290 m., tačiau jiems nepavyko ir tą kartą pilies neužėmė. Tačiau daugiau kaip dvidešimt ir dar kelis metus niokodami apylinkinius valsčius, visada palikdavo pilį nepaliestą, kol pagaliau, gerai nusiteikę, 1316 m. staiga ją užpuolė ir pagal juos, bandydami, pilį užėmė bei su žeme sulygino. Pilis ta buvo ant Jurelės, šiandieninės Mituvos upės kranto. Žemaičiai neužilgo pastatė naują pilį, kurią šiandien Višpiliu vadina, tačiau visai kitoje vietoje - prie upės Imstros. Po kurio laiko kryžiuočiai ir tą pilį užėmė, o toje vietoje pasistatė savo. 1328 metais kritus Christmemeliui, tam, kad toje vietovėje turėtų pastovų atsparos tašką kovoje prieš Žemaičius, [kryžiuočiai] ją perstatė ir geriau aprūpino. 1382 m Kęstutis bandė ją paimti bombardomis, tačiau nesėkmingai, nes komtūras Jonas Meldingenas taip narsiai gyvnėsi, kad sulaukęs pastiprinimo, privertė Kęstutį nutraukti apgultį. Tik Vytautas, sulaužęs sutartį su kryžiuočiais, dėl taikos su Jogaila, 1384 m. liepą apgaulės būdu ją užėmė ir užvaldė. O apgaulė buvo įvykdyta sekančiu būdu. Vieną dieną Vytautas, pagal slaptus susitarimus su Jogaila, palikdamas Prūsiją, stabtelėjo su 400 arklių prie Jurbarko pylimų ir pakvietė piliai vadovaujantį komtūrą pokalbiui. Komtūras pasirodė ir pakvietė Kunigaikštį į pokylį pilyje, bet Vytautas pareiškęs jam, kad būk tai Jogaila su Skirgaila pradėjo Ragainės puolimą ir todėl būtina jiems į pagalbą išsiųsti dalį [pilies] įgulos, prie kurios jis nedelsdamas prisijungs, atsisakė pakvietimo, bet vietoj savęs ten nusiuntė savo giminaitį Sudimantą. Tuo tarpu Sudimantas vietoj pokalbio, staiga su būriu ginkluotų [vyrų] įpuolė ant nuleisto pilies tilto, išžudė kryžiuočius, stovėjusius vartuose, ir vienu akimirksniu pilis su komtūru ir jo įgula pateko į rankas Vytautui, kuris, pasiėmęs karinius išteklius, liepė pilį sudeginti. Kryžiuočiai naudodamiesi taika 1388 atstatė Jurbarko pilį ir apsupo ją mūrais, Joje Vytautas viešėjo1392 metų vasarą, ruošdamas pakartotinę ir galutinę sutartį su Jogaila, ir iš lėto, naudodamasis įvairiomis dingstimis, stengėsi atsikviesti iš Prūsų savo giminaičius ir įkaitus, bei čia su savo šeima leido laiką ir galutinai apsisprendė palikti Kryžiuočius. 1396 m. į Jurbarką atvyko Didysis Magistras Konradas von Jungingenas, kviesdamas Vytautą sudaryti taiką. 1411 m. Jogaila ir Vytauas po Griunvaldo mūšio ir po Torunės taikos sudarymo viešėjo Jurbarke ir mėgavosi medžiokle. Ir šiandien dar yra rodoma vieta, kurioje Karalius Jogaila su Vytautu ilsėjosi, pusryčiavo, ir tą vieta yra vadinama Karalkrėslis - karaliaus kėdė. Vietovė, vietinių vadinama Višpiliu, o vokiečių miesčionių vadinama Schlosberg, kurioje kažkada buvo kryžiuočių pilis, yra 200 sieksnių už miesto, palei Imstros upę. Miškai, arba Jurbarko giria, čia tęsėsi 6 mylias. Jurbarko parapijoje dar yra gerai žinomos dvi vietovės, kuriose kryžiuočių laikais buvo žemaičių pilys. Tai dešiniajame Nemuno krante buvę (lenk. Koliniany), dabartiniai Kolainiai (Kolniany lenk.). Kryžiuočiai tą pilį puolė 1290 m. Gynė ją kovingasis Surminas ir privertė apgulėjus atsitraukti. Sekančiais, 1291 m. kryžiuočiai, suradę apleistą pilį, ją sugriovė. Antroji pilis buvo (lenk.) Poswojty; (vok.) Poswojten), t.y. šiandieninis kaimas Pašventys (lenk. Poswięty), esantis palei Jurbarko-Tauragės traktą, prie upės (lenk).Swięta, įtekančios į Nemuną, žiočių. Ten yra pasienio su Prūsija zona, priklausanti Jurbarko muitinei. 1298m toje pilyje gyveno kažkoks Stango, kilęs iš kunigaikščių giminės. Ši pilis labai trukdė kryžiuočiamsi, vis išvykstantiems iš Ragainės paplėšikauti Žemaitijoje, todėl prūsų Komtūras, nusprendęs ją sunaikinti, 1298 apgulė tą pilį, bet užpultas iš vienos pusės žemaičių kariuomenės, vadovaujamos žymaus žemaičio Kailimo, iš kitos pusės Pašvenčių pilies įgulos, buvo sumuštas ir nuo gautos žaizdos netrukus mirė. Vis tik vėliau kryžiuočiai tą pilį užėmė ir sunaikino. Šioje pilyje buvo pagonių šventykla, nuo kurios prasidėjo šventi gojai, besitęsiantys į rytus prie Mituvos upės, toliau [einantys] link Dubysos ir apimantys Raseinių, Pernaravos apylinkes, net iki Nevėžio, toliau apylinkėse abipus Nemuno link Ragainės ir net iki Prūsuose esančio Rambyno kalno, ant kurio taipogi buvo pagoniška šventykla. Visos tos vietovės buvo tankiai apgyvendintos ir turinčios gausų gerbūvį, todėl kryžiuočiai pastoviai jas puldinėjo daugiau kaip 120 metų, pastoviai jas grobstydami, naikindami ir degindami bei gyventojus šimtais išžudydami, arba į Prūsiją juos išsivarydami, tačiau labai keista, kad visiškai visko nesunaikino ir žmonių iki paskutinio neišvalė. Šiandien nuo Pašvenčių, net nuo Jurbarko iki Tauragės per 4 mylias nusidriekia didžiuliai miškai, kunigaikščiams Vasilčikams priklausantys.
