Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Telšių pavietas – vienas iš septynerių šiandieninės Kauno gubernijos pavietų, bei vienas iš 28 anksčiau buvusių Žemaičių Kunigaikštystės pavietų. Tačiau tuomet jis buvo nepalyginamai mažesnis. Dabartinis jungia 8 ankstesniuosius: Tverų, Žarėnų, Medingėnų, Pavandenės, Palangos, Platelių, Viešvėnų ir Gandingos. Tie ankstesnieji pavietai nebuvo panašūs į dabartinius. Jie neturėjo jokių teisėtvarkos institucijų, tačiau buvo tik bajorų susirinkimų vietomis. Čia buvo rengiami pasitarimai įvairiais provincijų ir šalies poreikių klausimais. Pagrindiniai Žemaičių kunigaikštystės Teismo Rūmai buvo Raseiniuose, bet nuo 1764 metų, remiantis Teismo Konstitucija (arba ‘reparticija‘ – perskirstymas), antrieji Tesmo Rūmai, skirti 15-ai pavietų, buvo įkurti Telšiuose, kur kažkiek laiko ir praegzistavo.
Telšių pavietas užima 97,5 kv.mylių plotą. Jo ilgis šiaurės-pietų kryptimi siekia 16 mylių, o plotis rytų-vakarų kryptimi - 12 mylių. Pavietas išsidėstęs 55° - 59° šiaurės platumos, ir 39°- 55° rytų ilgumos. Šiaurėje jis ribojasi su Kuršu, rytuose – su Šiaulių pavietu, pietuose su Raseinių pavietu, o vakaruose – su Prūsija. Šio pavieto pačios didžiausios žemių valdos – Plungė, Kretinga, Palanga, Skuodas, Plateliai, Šateikiai, Salantai, Grušlaukė, Gintališkė, Alsėdžiai, Varniai, Tirkšliai. Pavietui priklauso 54 miesteliai, 120 bajorkaimių ir 800 kaimų. Svarbesni miesteliai be Telšių yra šie: Varniai, Plungė, Kretinga, Skuodas, Seda, Salantai, Gargždai, Ylakiai. Antraeiliai miesteliai: Plateliai, Mosėdis, Laukuva, Kartena, Kalvarija, Židikiai, Pikeliai, Tirkšliai, Tverai, Alsėdžiai, Kuliai ir Žarėnai. Likę 34 miestelia yra visai maži. Nuovados įsteigtos 4 apylinkėse - „stanuose“. Pirmasis yra Sedoje, antrasis – Skuode, trečiasis – Kretingoje, ketvirtasis – Varniuose. Teismai paskirti taip pat 4 apylinkėse. Pirmosios apylinkės Taikos Teisėjas randasi Telšiuose, antrosios – Skuode, trečiosios - Kretingoje ir ketvirtosios – Plungėje. Ten pat randasi ir tarpininkai. Visose apylinkėse, išskyrus Telšius, yra 18 valsčių, 1 111 kaimų su 40 046 gyventojais. Tardymo skyriai yra 3: Telšių, Sedos ir Plungės. Be to, šiame paviete yra trys skyriai šauktiniams į karo tarnybą rinkti: Telšiuose, Plungėje ir Skuode.
Dvasinio gyvenimo plotmėje Telšių pavietas yra padalintas į : 1) tris dekanatus: Varnių, Alsėdžių ir Skuodo su dalimi Rietavo pavieto, ir 2) 33 parapijas, kurioms priklauso 22 koplyčios. Mūrinių bažnyčių paviete yra 12, ir yra 2 mūrinės koplyčios, neskaitant stacijinių, esančių Kalvarijos kalnuose.
Pavietas, o ypač jo pietinė pusė, yra išsidėstęs nelygioje, kalvotoje vietovėje. Pavandenės parapijoje, esančioje pietinėje pavieto dalyje, prasideda įvairaus dydžio kalvos ir kalneliai, kurie tęsiasi per Janapolės, Žarėnų, Kantaučių, Plungės, ir kt. parapijas. Iš rytų pusės, nuo pagrindinio Šatrijos kalno prasideda kiti kalneliai ir eina per Telšių parapiją, Gadūnavo, Alsėdžių, Kalvarijos, Platelių parapijas iki Mosėdžio. Visų tų kalnų šlaitai yra gana nuožulnūs ir didele dalimi apgyvendinti bei dirbami. Aukštesnių kalnų grupei priklauso Pavandenės kalnai; Janapolės parapijoje esantis Žąsūgalas, bei kalnai, esantys Telšių šiaurinėje pusėje, Kalvarijos, Platelių, Eidintaičių ir Viešvėnų kalnai. Aukščiausiai iškilę pavieto taškai yra šie : 1. Lopaičiuose - 687 pėdos virš jūros lygio, 2. Eidintaičiuose– 647 pėdos virš jūros lygio, 3. Žvirblaičiuose – 581 pėda virš jūros lygio , 4. Gudeliuose - 560 pėdų virš jūros lygio, 5. Rupeikiuose – 440 pėdų virš jūros lygio, 6. Jokūbave – 168 pėdos virš jūros lygio ir 7. Rūšupiuose (Skuodo parapijoje) – 161 pėda virš jūros lygio.
Kažkada Telšių paviete buvo didžiulės girios, ir dar labai neseniai čia puikavosi gausūs miškai. Bet, kuomet tiek valdiški, tiek konfiskuotieji miškai (pradedant 1831 metais), o dvasininkams priklausantys miškai (pradedant 1844 metais) dėl blogos valdininkų priežiūros buvo beveik išnaikinti, kuomet piliečiams priklausantys miškai 1858 m. buvo smarkiai pakenkti medžių kenkėjų - miškų šiame paviete taip sumažėjo, kad kai kuriose vietovėse, kur anksčiau buvo jų didelė gausa, dabar jaučiamas didelis ir varginantis jų nepriteklius. Pagrindiniai miškų masyvai, nemaži savo plotais, nors ir smarkiai praretinti, dar išliko Plungės, Kretingos, Darbėnų, Šateikių parapijose, bei dar per 6 varstus išilgai išsidriekęs taip vadinamas Plinkšių pušynas, kuriuo eina pašto kelias iš Telšių į Sedą. Labiausiai suniokoti miškai, anksčiau buvę milžiniškais miškų masyvais, yra šie: Telšių, kuris vėliau buvo vadinamas „Juzefavo“, Tirkšlių, Sedos giria, Tverų, Gintališkių, ir Alsėdžiuose buvę vyskupų miškai. Keleto valakų dydžio, didesnių ar mažesnių miškų turi beveik kiekvienas ūkininkas, bajorai turi jų bent po kelias dešimtines, o miško medienos trūkumas yra padengiams durpėmis. Nors ir pastarųjų, kažkada sudariusių didelius telkinius, dėl nepraktiško eksploatavmo beveik visos buvo sunaudotas. Šiandien ir šį produktą, kuris, kažkada esant miškų gausai, mažai tebuvo naudojamas, jau išmokta vertinti. Deja, po laiko.
Vandenų didesnių ar mažesnių šiame paviete yra pakankamai. Įvairaus dydžio ežerų yra apie kelias dešimtis. Svarbesnis ežeras, vadinamas Platelių Virkšta yra mylios ilgio, pusės mylios pločio ir 2,5 mylios pagal perimetrą. Jame be keleto mažesnių salų yra pagrindinė sala, esanti netoli kranto, nuo miestelio pusės, ir vadinama Pilies sala. Joje anksčiau buvo medinė pilis, paminėta net liustratoriaus Laškovskio Inventoriuje (rankraštyje paliktas 1/3 eilutės ilgio tuščias tarpas,- vert. pastaba), datuoto 1564 metais, tačiau ji pateikiama jau kaip sena ir nykstanti. Šiandien tik išlikę jos griuvėsiai yra liudininkais tos gilios senovės. Pagal padavimą, tai turėjo būti Karalienės Bonos pilis, tačiau nėra nei mažiausios abejonės, kad statė pilį ne ji (karalienė). Jei pilį pradėtų statyti savo valdymo Lenkijoje ir Lietuvoje pradžioje, tai per 44 metus, t.y. iki 1564 (statiniai) nesupūtų. Panašu, kad tokią pilį, kaip kad mẩno istorikai, pastatė atvykėliai skandinavai dar XI amžiuje. Aplink Platelius yra dar keletas mažesnių ežerų: Beržoras, Ilgis, Plutinis(toks pavadinimas įrašytas rankraštyje, - vert.past.) ir t.t. Antroje vietoje po Platelių ežero yra Lūksto ežeras – kuris randasi prie Varnių ir yra 8 varstų ilgio bei 3 varstų pločio. Ten pat yra Biržulio ežeras ir Stervo ežeras. Trečiasis svarbus ežeras yra Telšių Mastis. Toliau - Plinkšių ežeras grafų Pliaterių valdose Plinkšėse, ežeras Seda prie Sedos ir tt. Mažų ežeriukų daugiausiai yra Telšių parapijoje, Platelių parapijoje, Alsėdžių, Lieplaukio ir Žarėnų parapijose.
Pagrindinės upės Pirmoji jų yra Minija, kuri prasideda Žarėnų parapijos pelkėse ir įteka į Kuršių marias Prūsijoje. Jos krantai vingiuoti ir kalvoti. Ji yra vienintelė laivybinė upė, ir tai tik pavasarį, kuomet pakyla vandens lygis. Ir net tada yra tinkama tik plaustams. Antroji, mažesnė už pirmąją, yra Virvytė. Ji išteka iš Biržulio ežero. Srovė jos greita, ir todėl upė turi būtent tokį žemaitišką pavadinimą. Šiaulių paviete į Ventą įteka Varduva, anksčiau turėjusi pavadinimą Garduva. Naująjį pavadinimą upė gavo dėl to, kad joje buvo krikštijami vietiniai žemaičių pagonys. Išteka ji iš Šornelio (vietovės savininko pavardė, -vert.past.) pelkių. Tekėdama beveik pačiu Kalvarijų viduriu savo vandenis neša į Sedą, kur, apsupdama miestelį ir drėkindama ištisas užsėtas apylinkes, įteka į garsų Renavo sodą, ir kuriam suteikdama nemažai efektingumo, neša savo vandenis toliau. Pagaliau jau Kurše, savo sraunumu atnešdama nemažą naudą malūnams, įteka į Ventą prie Griežės - kažkada čia buvusios Žemaičių Bartuvos pilaitės, ir tekėdama iš Platelių ežero toliau, praplaukia Mosedžio ir Skuodo miestelių vingiuotais krantais, bei nubėga į Libavo ežerą (dab. Liepojos ežeras, - vert.past.). Venta?? (Swięta (lenk.k.), - vet past.) Kurše yra žinoma pavadinimu ‘Freiligen Aa‘, ant kurios kranto kažkada buvo žemaičių uostas ir kuris apie 1704 m. švedų buvo sunaikintas. Ji įteka į jūrą. Akmena (dab. Akmena-Danė. Arba Dangė, - vert.past.) išteka iš Grūšlaukio ežero (dab. ežeras užpelkėjęs, liko tik Grūšlaukės tvenkinys, - vert.past.), ir savo kelyje paliesdama Kretingą, įteka į Kuršių marias. Babrungas, Salantas, Alantas, Veiviržas, Sausdravas, Lukna - įteka į Miniją; Varnelė, Nakačia – į Biržulio ežerą; Rešketa į Virvytę; Sruoja, sujungta su Domija, įteka į Varduvą, o Vešeta – į Ventą (deja, čia yra netikslumas - Vešeta yra Panevežio rajone ir jungia upes Upytę su Molaina. Ventos gi intakas yra Vecventa, tačiau šis intakas yra Latvijoje, – vert.past.). Luoba ir Šata suteka į Bartuvą. Be išvardintų upių, dar yra begalė upelių ir upeliukų, turinčių savus pavadinimus. Vanduo visuose Telšių pavieto ežeruose, gal būt išskyrus Stervo ežerą, ir upėse yra geras ir švarus, o joje sužvejotos žuvys gan skanios. Vanduo šuliniuose yra švarus, bet kietokas. Ir nors jį gerti nėra nemalonu, tačiau arbatai ir skalbimui nėra labai tinkamas. Pelkės Didelių pelkių, užimančių didžiulius plotus, šiame paviete nėra. Tik viena Tetervinų pelkė, esanti tarp Varnių ir Janapolės yra verta paminėjmo. Ši pelkė yra 12 varstų ilgio ir 2 varstų pločio, kai kur apaugusi mažais krūmelias ir nendrėmis, kai kur padengta iš sąmanų susidariusiais kupstais. Per pelkę yra išpiltas 2 varstų ilgio pašto kelias iš Telšių į Varnius. Dirva Visame paviete (su mažom išimtim) žemė yra mažai derlinga, lyginant su kaimyniniais – Šiaulių ir Raseinių pavietais. Šio pavieto paviršių didžia dalimi dengia smėlis ir žvyras. Kai kuriose vietose pasirodantis juodžemis yra pelkėtas, o molis iš dalies dumblinas, su labai plonu derlingu sluoksniu paviršiuje. Kalneliai ir kalvelės, veikiamos stiprių vėjų ir liūčių, savo paviršiuje blogai išlaiko derlingą sluoksnį, net ir tą, kurį žemdirbys gerina mėšlu. Todėl net ir esant tinkamai priežiūrai galma gauti vos ketvirtą grūdą derliaus, bet dažniausiai tik šeštą. Užtat pievos slėniuose tarp kalvelių ir prie daugybės upelių ir upeliukų būna geros ir derlingos. Telšių pavietoklimatas dėl Baltijos jūros artumo, yra šaltai drėgnas ir, ištisus metus veikiamas vėjų, beveik visada būna nepastovus. Vyraujantys vėjai – vakarų ir pietvakarių yra ypatingai stiprūs ir ilgai trunkantys. Rečiausiai pasitaiko rytų vėjas, kuris bevek visada atneša giedrą. Dėl nepastovių orų dažnai pasitaiko, kad per visą žiemą rogių kelio nebūna, tuo tarpu, kai kiti pavietai, labiau nutolę nuo jūros, sniego turi pakankamai. Kai kada atvirkščiai – sniego būna tiek daug, kad tarp kalnų ir kalvelių vos galima pravažiuoti, o nuo jūrinių vėjų gan dažnai susidaro didžiausios pusnys, kurios apie Tris Karalius susidaro beveik visada. Pavasaris beveik visuomet šaltas. Rytinių šalnų laikotarpis būna ilgas. Jos kartais pasitaiko net ir apie šv. Joną. t.y. birželio pabaigoje. Gegužis beveik visada sausas, šaltas ir vėjuotas. Dėl tos priežasties pavasarinė sėja dažnai vyksta nelaiku. Vasarą orai taip pat būna nepastovūs. Kai kada ištįsai lyja visą liepos mėnesį, o kai kada stoja didžiulė sausra. Paprastai rudenį orai būna lietingi, nors kartais ruduo pasitaiko ir šiltas, saulėtas. Pirmosios šalnos pasirodo apie rugpiūčio 15-tą, o pirmasis sniegas iškrenta antroje rugsėjo pusėje. Kartais būna, kad sniegas, iškritęs pirmosiomis spalio mėnesio dienomis, išsilaiko kelias savaites ir tinka rogių keliui, tačiau pastovus kelias susidaro tik apie gruodžio 15d. Vasarą, esant karščiausioms dienoms, Reaumiurotermometras rodo iki 30 šilumos pavėsyje, o žiemą šalčio – iki 25. O buvo žiemų, kaip antai 1812 ir 1830 metų žiemos, kada termometro stulpelis rodė 30 šalčio. Tokie stiprūs šalčiai paprastai trunka tris naktis.
Gamtos gėrybės
Šiame paviete iki šiol be balų geležies rūdos, kaip prie Kartenos, ar gintaro, kuris renkamas prie Baltijos jūros kranto, arba kai kada, bet tik mažuose plotuose, randamas Lūksto ežere, prie Varnių bei dar kai kur, jokių kitokių statybose naudojamų iškasenų, neatrasta. Vandenų, turinčių geležies, sieros ir kitokių mineralinių medžiagų, šiame paviete taip pat nerasta. Fosilijų, kalkakmenio, gipso klodų čia nėra, bet visur laukai padengti įvairių formų, dažnai apvalainomis granito atskalomis, kas patvirtina kadaise čia buvus jūrą. Tarp nuolaužų randasi porfyras, titnagas, kalkakmenis ir Perkūno akmuo (Velnio pirštai, - vert.past.), liaudyje laumių papais vadinamas. Įvairiose vietose pasitaiko didžiulės granito nuolaužos, vadinamos sąnašiniais ir švediškais akmenimis. Durpių yra pakankamai. Jų randama kiekvienoje parapijoje. Durpės naudojamos spirito varyklose, javų džiovinimui, o kai kur, kur trūksta malkų, tai ir būstų apšildymui. Pagaliau, ten, kur jų yra pakankamai daug, sėkmingai naudojamos dumblinos žemės pagerinimui. Remiantis padavimu, Kalvarjos kalnuose turėtų būti net druskos gyslų. Augalų karalystė
Geresnėje miškų žemėje auga ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, skroblai, laukinės obelys ir kriaušės. Kalnuotoje žemėje ir smėlėtoje dirvoje auga eglės, pušys, beržai, drebulės, lazdynai, o žemiausios rūšies žemėje auga dviejų rūšių laukinis kadagys: nykštukinis ir piramidinis, kurį galime pamatyti prie Šateikių; paprastasis ir kuršo puokštinis gluosniai; ir dar topolis, kuris reikalauja geresnės žemės. Jo yra trys rūšys: paprastas baltalapis, vaistinis ir angliškas piramidinis. Pastarieji du savaime miškuose neauga, jie yra sodinami arba patys dauginasi iš šaknų ir dažnai tampa alėjų ir gatvių puošmenomis. Pamiškėse auga krūmai: juodieji serbentai, šaltekšnis, putinas, sausmedis, žalčialunkis. Miškuose ir pamiškėse taip pat savaime auga uogos: žemuogės, bruknės, mėlynės, girtės, avietės, katuogės, vaivorai, gervuogės, pagaliau spanguolės i paprastoji tekšė, vadinama braške. Pastarosios auga ant sąmanų kupstų. Taip pat miškuose auga grybai: baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, rudmesės, ūmedės, voveraitės, gruzdai, o taip pat nuodingosios musmirės. Šeimų poreikiams patenkinti riešutų yra pakankamai, o kuomet pasitaiko, kad jų uždera gausiai, kaip kad buvo 1869 metais, riešutai realizuojami prekybiniuose miesteliuose. Vaismedžiai - vienodi visoje Žemaitijoje. Tai įvairių rūšių obelys ir kriaušės, trešnės baltos ir raudonos, vyšnios, slyvos ir juoduogis šeivamedis. Sodų uogos: agrastai, raudonieji ir baltieji serbentai, avietės, braškės ir žemuogės. Tiek dvarų, tiek kaimų daržuose, kaip grožiui ir malonumui, taip ir gydymui, yra gausiai auginamos gėlės: ramunė, kraujažolė, bitkreslė, pelynas, dedešva, vaistinė notra, tūbė ir tt. Daržovės: įvairių pavadinimų bulvės, įprastiniai raudonieji burokėliai ir baltieji cukriniai burokai, kopūstai, špinatai, salierai, petražolė, pupelės, salotos, saldūs žirmeliai, ridikai, agurkai, morkos, griežčiai, ropės, svogūnai, česnakai, pasternokai, krienai ir arbūzai. Inspektuose auginami ananasai, arbūzai, melionai, ankstyvieji agurkai ir salotos. Javai: žieminiai ir vasarinai rugiai, taip pat vasariniai ir žieminiai kviečiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos, linai, kanapės. Visame paviete linai auginami gausiai. Kai kada jie būna ypatingai geri. Linai sėjami ne tik dvaruose, juos sėja ir turtingi ūkininkai po 5 - 6 pūrus, nes linai – svarbiausias žemdirbių pajamų šaltinis. Kadangi javų derlingumas yra mažas, pardavimui jų nelieka daug. Visame paviete bulvės, kaip labai naudingas produktas ekonomiškai, maistingas tiek žmonėms, tiek naminiams gyvuliams, auginamos labai gausiai. Jos sumažina duonos suvartojimą, o vargšams tapo pagrindiniu maistu. Nederliaus metais jos apsaugo vargšus nuo bado. Pagaliau, bulvės be savo maistingųjų savybių atneša ir kitą didelę naudą – krakmolą, kuris beveik nenusileidžia krakmolui, pagamintam iš javų miltų. Be to bulvių miltai yra perdirbami į gumą, sirupą, cukrų ir alkoholį. Pagaliau virtos ir nevirtos bulvės tarnauja gyvulių šėrimui. Šiandien be bulvių apseiti beveik neįmanoma, nors pačioje pradžioje, kai tik buvo pradėtos auginti, visi jomis biaurėjosi. Bulvė – amerikietiškas augalas. Ją XVI a. ispanai atvežė iš Amerikos į Europą. Sekančiame amžiuje bulvės iš Ispanijos atkeliavo į Prancūziją, Angliją ir Vokietiją, o XVII a. pabaigoje pasiekė Lenkiją, kur valdant Jonui III-jam jau buvo žinomos, bet tapo dar geriau žinomos valdant Augustui II-jam – XVIII a. pradžioje. Tačiau jos buvo patiekiamos dar tik ant karaliaus ir magnatų stalo. Prūsijoje bulvės pradėjo plisti tik 1728 m. iš kur atkeliavo į Žemaitiją. Iš pradžių jomis buvo biaurimasi. O paplisti jos pradėjo tik praėjusio amžiaus pabaigoje. Iki 1846 m., kuomet pirmą kartą bulves užpuolė užkratas, bulvės buvo labai derlingos, tačiau nuo tos datos derlingumas sumažėjo perpus, o dažnai ir tas darlius didele dalimi sugesdavo. Bulvių yra labai daug rūšių: baltos, gelsvos, raudonos, violetinės, apskritos, pailgos, paplokščios, ir tt. Tinkamiausias dirvožemis bulvėms – smėlingas su juodžemiu. Jos gausiai dera juodžemyje, bet visų pirma bulvės mėgsta purią dirvą, kurioje galėtų lengvai augti. Prieš kurį laiką kai kurių ūkių valdose buvo pradėtos sėti pašarinės žolės : dobilai, vikiai, liucerna ir tt. P astebėję tame akivaizdžią naudą daugelis žemdirbių pradėjo sekti dvarų pavyzdžiu..
Gyvūnų karalystė
Lokys – žemaičių girių karalius, kažkada čia buvo plačiai paplitęs. Kadangi senaisiais laikais jų skaičius buvo labai didelis, todėl ir suteikiant Žemaitijai herbą lokys buvo atvaizduotas jame. Nuo seno jau niekas iš tų girių - (toliau rankraštyje, po brūkšnelio, mintis nebaigta,- vert.past.)... o ir šiandien tiktai kaip kokią retenybę spekuliantai įvairiuose vietovėse liaudžiai pristato. Šernas ir ernis - minimi keliautojo Gilberto Lanncy XV amžiuje - seniai jau persikraustė į užsienio girias. Laukiniai žvėreliai, pasitaikantys tik šiame paviete yra: vilkas, lapė, barsukas, šeškas, kiaunė, voverė ir ūdra. Žverienai tinkami - zuikis, pilkasis kiškis, baltaisis kiškis, triušis, stirnos, o taurusis elnias ir briedis tik kai kada iš Kuršo miškų atklysta. Žiurkės (vietinų kalba pacukai), pelės ir kurmiai sutinkami visur. Naminiai gyvuliai : arkliai, karvės, avys ir ožkos bei kiaulės, o taip pat šunys ir katinai – tokie pat, kaip visur. Pastoviai gyvenantys šiame paviete paukščiai: krankliai, varnos, šarkos, vanagai, paukštvanagiai, naminės pelėdos, papūgos, strazdai, špokai, juodgalvės sniegenos, geniai, kurapkos, tetervinai, žvirbliai, zylės, kikiliai, dagiliai, kielės, lakštingalos, jerubės, smilginiai strazdai, svirbleliai, varnėnai, , kurtiniai, alksninukas, perkūno oželiai, didieji baubliai, narai, gervės, gegutės, geltonosios startos, medšarkiniai, kovai, šikšnosparniai, rudieji pesliai, kalakutai. Pavasarį atskrendantys paukščiai: gandrai, gulbės, pilkosios gervės, laukinės žąsys ir antys, žuvėdros ir kregždės. Naminiai paukščiai: žąsysm vištos, antys, kalakutai, karveliai, žvyrės (baltieji tetervinai) i povai. Vabzdžiai: bitės, širšės, kamanės, kamanės, širšuolai, sparvos, drugeliai, musės, uodai, vorai, skruzdėlės, laumžirgiai, mašalai, plokštėtaūsiai bei kitokie vabalai ir vikšrai. Varliagyviai ir žvynaropliai : žalčiai, įvairių rūšių gyvatės, iš kurių nuodingiausios yra raudonosios, driežai, pilkosios ir žaliosios varlės bei rupūžės. Žuvys Ežeruose ir upėse sutinkamos šios žuvų rušys: karšiai, linai, seliavos, lydekos, ešeriai, kuojos, karosai, karšiai, umguriai, vėgėlės, stintos, vijūnai, pūgžliai, aukšlės, meknės, galų gale – vėžiai.
Bitininkystė
Telšių paviete bitininkystės ūkių nėra daug. Bet nėra tokio kaimo, kad pas kelis ūkininkus po keletą ar net kartais po keliloka kaladžių (senoviniai aviliai) neatsirastų. Aviliai yra paprasti, mediniai, gulsti, o kai kada ir šiaudiniai. Naujai išrasti aviliai sutinkami tik dvaruose ir tai tik kai kur. Medaus nuosaviems poreikiams patenkinti yra užtektinai. Vaško, dėl didelio jo poreikio, ne tik bažnyčių, bet ir privačių namų grabnyčių žvakių gamybai visai nepakanka. Šį trūkumą užpildo ukrainietiškas vaškas, pirklių atvežamas dideliais kiekiais.
Daržininkystė
Dvaruose sodai yra įveisti nuo seno, o daugelyje vietų – didžiuliuose plotuose. Vertinant jų išsidėstymo vietovės estetiką, išskirtinį išplanavimą, bei skoningumą pirmą vietą šiame paviete užima a.a. barono Antano Ronne (šiandien jo palikuonių) sodas Renave, Sedos parapijoje. Sodai, esantys Plungėje, Gargžduose ir Kretingoje bei Šateikiuose seka po Renavo sodų ir nusipelno paminėjimo.
Oranžerijos, skirtos šilto klimato medžiams ir kitiems augalams auginti, yra ne tik anksčiau paminėtuose dvaruose, bet dar ir grafo Šornelio valdose, Plateliuose. O inspektai - ankstyvųjų agurkų, melionų, arbūzų, ananasų ir ridikėlių auginimui - sutinkami daugelyje vietų. Kaimuose nedideli sodai yra beveik prie kiekvieno namo. Retai bepasitaiko, kad prie triobos neaugtų bent po kelias obelis, vyšnias ir slyvas. Vis tik kriaušės ten yra auginamos rečiau. Šiandien, esant naujai tvarkai, sodai kaimuose daug kur yra plečiami, papildomi geresnėmis obelų ir kriaušių veislėmis bei ugdomi toliau.
Gyventojai
Visame Telšių paviete gyvena beveik vieni žemaičiai katalikai. Nedaug yra atvykusių ūkininkų ir bajorų iš Lenkijos ir iš Lietuvos. Žydai, kurie šiandien yra apgyvendinę beveik visus miestelius, perkėlus senuosius gyventojus-žemaičius į miestelių pakraščius, yra ateiviai tai iš Lietuvos, tai iš Lenkijos. Iš Rusijos gi išvarytieji į Lietuvą atvyko 1113 m., o iš Lietuvos į Žemaitiją persikėlė valdant Vytautui ir Kazimierui Jogailaičiui. Iš Lenkjos žydai pradėjo keltis dar truputį vėliau. XVIII a dar jų buvo nedaug, tačiau jau tada beveik visus bravorus ir karčiamas savo rankose turėjo. Vokiečių ir latvių dar yra mažai. Jie – atvykėliai iš Prūsijos ir Kuršo. Vokiečiai užsiima amatais. Latviai užėmė išvarytųjų vietinių ūkininkų (kuriuos išvarė laisvieji piliečiai) namus. Nuo 1864 m. iždui priklausančiose ir konfiskuotose žemėse buvo apgyvendinti rusų sentikiai, kurių iki tol Telšių pavietas nepažinojo.
Pagal tikėjimą piliečiai, bajorai ir ūkininkai - beveik visi yra katalikai. Pravoslavų tikėjimą išpažįsta tik pavieto tarnautojai ir truputis kolonistų, po 1863 metų apgyvendintų sekvestruotose valdose. Tačiau jų žymią dalį sudaro sentikiai. Liuteronai - tai vokiečiai atvykėliai – įvairių sričių amatininkai. Kalvinistų beveik nėra, kaip ir karaimų. Bendras abiejų lyčių ir visų tikėjimų gyventojų skaičius Telšių paviete yra 157 806 (1878 m.), iš jų vyrų – 75 493, moterų - 82 313, katalikų (abiejų lyčių) -128 668, iš kurių 60 305 yra vyrai ir 68 363 moterys. Pravoslavų tikėjimą išpažįsta 2 643 abiejų lyčių gyventojai, sentikių – 237, protestantų - 3 427. Žydų (abiejų lyčių, kartu su gyvenančiais Telšių mieste) 28 082.
Gyventojų buitis
Piliečiai arba didesnių valdų savininkai, tokie, kaip kunigaikščiai Oginskiai, grafas Tiškevičius, grafai Plateriai, Platelių grafas Šuazelis (Choiseul (pr.) – vert.past.) ir baronai Milžinskiai yra pakankamai turtingi. Bajorai vidutiniokai ir bajorkaimių bajorai iki 1863 m. gyveno neblogai. Bet nuo tos datos, pasitraukus ūkininkams dėl nemažų iždo mokesčių bei dėl dažnai pasitaikančių nederlių, jų gyvenimas suprastėjo.
Svarbesnės piliečių valdos šiame paviete yra devynerios: Plungė, Kretinga, Kartena, Šateikiai, Plateliai, Salantai, Darbėnai, Gargždai ir Židikiai. Anksčiau šiame paviete buvo milžiniškos vyskupų valdos - Alsėdžiai ir Varniai su palivarkais, Skuodas, Telšiai arba Juzefavas, Tirkšliai, Tverai ir Viešvėnai. Seniūnams ir dvasininkams priklausiusių valdų, nepriskaičiuojant konfiskuotųjų, paviete buvo 22. Svarbesnės iš jų: Telšiai, Plungė, Žarėnai, Medingėnai, Tirkšliai, Tverai, Viešviėnai, Geldėnai, Plateliai, Šventai, Gargždai, Patumšiai, Slėdai, Ryškėnai ir tt. Jėzuitų valdos buvo: Židikiuose, Ketūnuose, Barstyčiuose, Girkantuose ir Gomaliuose. Paviete, piliečių valdose nėra nuostabių rūmų ar ypatingų gyvenamųjų namų. Yra tik 4 mūrinai namai Plungėje, Renave, Kretingoje ir Gargžduose.