Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
Vilkija – miestelis, seniau vadintas Vilkai. Anksčiau jis buvęs karališkuoju, dabar – bendruomeninis. Miestelis yra prie Nemuno upės ir prie pašto kelio, einančio iš Raseinių į Kauną, o taip pat prie kelio, einančio panemuniais ir pasieniu į Jurbarką. Miestelis nemažas, prekybinis, jame vyksta jomarkai.
Išsidėstęs jis dalinai ant kalno, dalinai nuostabaus grožio lygumoje. Užstatytas trobesiais. Jame yra 200 įvairios paskirties statinių. Kai kurie jų atrodo labai gerai suręsti, bet visi – mediniai. Dalis jų priklauso lietuviams krikščionims, dalis - žydams, kurie čia turi savo sinagogą, keletą svečių namų, karčiamų ir keletą parduotuvėlių, tokių kaip uolektinių (prekės pardavinėjamos uoklekčiais, - vert. pastaba), bei prieskoninių prekių. Lietuviai - dirba žemę, tuo tarpu žydai - užsiima prekyba. Miestelio centre esančiame turguje prekyba vyksta pirmadieniais, o jomarkai – vienadieniai – 5 kartus metuose: per šv.Juozapą, šv. Jurgį, šv.Trejybės dieną, per šv. Oną ir šv. Mato dieną.
Miestelyje yra apsistojęs I-ojo rango Kauno pavieto teisėjas, čia yra ir valsčiaus valdžia, ir liaudies mokyklėlė, veikianti nuo 1864 metų. Ji buvo įsteigta vietoje parapijinės mokyklos, kurią 1601 metais čia įkūrė Karalius Žygimantas III-sis, o mokyklėlės priežiūrai paskyrė vietinį kleboną. Mokyklėlė buvo gausiai lankoma iki pat 1863 metų. Mokytojas buvo samdomas ir išlaikomas, kaip įprasta, klebono rūpesčiu.
Laikoma, kad Vilkijos miestelį įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. 1529 metasi Vilkija jau skaitėsi miestu, vadinosi karališkuoju ir turėjo paskirtą karinį mokestį - 5 kapas lietuviškų grašių. Įkūrus jį iš valsčių, seniūnijų ir pavieto, Vilkija tapo to paties pavadinimo pavieto pagrindiniu miestu. Valdant Stanislovui Augustui miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Vilkijos valsčius, pirmiau buvęs karališkuoju, vėliau performuotas į seniūniją, mokėjo iždui ketvirtines - 3,028 lenkiškų zlotų. Apie 1520-uosius Žygimantas I-asis šią seniūniją suteikė Aleksandrui Chodkevičiui – Žemaičių seniūnui, Jono Chodkevičiaus sūnui. Po Chodkevičiaus Vilkijos seniūnija atiteko Povilui Pacui – Vitebsko kaštelionui (kaštelionas - pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas, - vert.pastaba). Po Paco Vilkiją iki gyvos galvos valdė Aleksandras Palubinskis. Po Palubinskio Vilkija vėl atiteko Pacui, ir galiausiai - Karpiams, iš kurių paskutinysis - seniūnas Steponas Karpis -1755 metais pastatė koplyčią Paštuvos kapinėse. Galiausiai, kai po elekcinio seimo 1755 m. buvo drąskomi Žečpospolitos žemės turtai, Antanas Zabiela, Didysis etmonas, Kauno pavieto maršalka, palikimo gavo Vilkijos seniūniją. Po Antano Zabielos mirties Vilkijos valdos atiteko jo sūnui Juozui. Valdant Rusijai, Rusijos caras Povilas I-sis Vilkijos žemes kartu su Pernarava, Juodžiais ir šiandieniniu Raudondvariu atidavė Henrikui, Juozapo Zabielos sūnui, mainais už Telšių miestą. Iš kunigaikščio Henriko Zabielos Vilkiją ir kitas žemes įsigijo kunigaikštis Mykolas Tiškevičius, po kurio mirties žemės turtas paveldėjimo teise atiteko Benediktui Tiškevičiui, o vėliau – Benedikto Tiškevičiaus turto paveldėtojams.
Vilkijos dvaras išsidėstęs tuoj pat už miestelio.
Bažnyčia
Pirmoji koplyčia Vilkijoje buvo pastatyta apie 1510 metus Karaliaus Žygimanto I-ojo įsakymu. Statybas vykdė Vilkijos dvaras, vyskupaujant Martynui III-jam. Ši koplyčia buvo Veliuonos klebono žinioje iki 1542 metų. Kuomet aplink Vilkiją smarkiai išaugo katalikų skaičius, Žemaičių Vyskupui, kuris apsiėmė steigti Vilkijos parapiją - Vaclovui Viežbickiui prašant, Karalius Žygimantas I-asis savo 1542 metais išduota privilegija, paskyrė Vilkijos bažnytėlei tris tuščius sklypus pačiame Vilkijos miestelyje, ir visą Ariogalos gatvę, o taip pat du kaimus: 15 valakų turinčius Šūdžius (buvusius į rytus nuo Jaučiakių, – vert. pastaba) ir 20 valakų turinčią Padauguvą. Be to jis paskyrė dar dvi pievas: Gielkie (toks pavadinimas įrašytas rankraštyje – vert. pastaba) ir Bala.
Po karaliaus fundacijos parapija buvo įsteigta nedelsiant, ir pirmasis čia paskirtas klebonas - Tadeušas, kurio pavardė nėra žinoma, pastatė čia naują bažnyčią. Nelaimingo reformatorių siautėjimo metu, Vilkijos bažnyčia kurį laiką buvo uždaryta. Matyt, kad vietinis seniūnas - Pacas, būdamas kalvinistu, pašalino kleboną, bažnyčią uždarė, tačiau kalvinistinių mišių jame celebruoti nepradėjo. Kai Melchioro Giedraičio vyskupavimo laikais buvo sugrįžta prie senosios tvarkos, stropusis Karalius Steponas (Batoras) 1588 metais išdavė mandatą, kuriuo buvo įsakyta sugrąžinti visoms bažnyčioms nusavintą jų turtą, nepriklausomai nuo to, kas po nusavinimo tą turtą vadė. Tada bažnyčios, kurių nesunaikino kunigų uolumas, pradėjo atsidarinėti, o anksčiau prarastas bažnyčių turtas - iš lėto joms grįžti. Tada ir Vilkijos bažnyčia gavo naują kleboną. Tačiau Žygimanto I-ojo fundacija suteiktų turtų bažnyčiai niekas negražino. Tik naujasis Vilkijos seniūnas (seniūnavęs po Paco) Aleksandras Palubinskis Karaliaus Stepono leidimu, kai klebonas jau nebeturėjo lėšų išsilaikyti, grąžino tris Dykvietes – tres terras desertas - pavadintas vienu bendru pvadinimu – Piktakiemiai ir turinčias iš viso 15 valakų žemės. 1601 03 08 tas pats seniūnas Aleksandras Palubinskis ir jo sutuoktinė Ona Alimanaitė Palubinskienė Karaliaus Žygimanto III-jo leidimu padovanojo bažnyčiai 11 valakų žemės ir grąžino anksčiau bažnyčiai karaliaus funduotą Ariogalos gatvę su visomis joje esančiomis karčiamomis ir toje gatvėje gyvenančiais miestiečiais. Toks naujas žemių suteikimas buvo įregistruotas Žemaičių Kunigaikštystės Zemstvoje 1605 06 23. 1613 metais, vyskupaujant Pacui, Vilkijos bažnyčios klebonu buvo paskirtas kun. Martynas Gogileckis. 1646 metais čia pradėjo klebonauti vietinis klebonas - Stanislovas Burba. Apie 1700-uosius metus Vilkijos klebonu tapo Kazimieras Šernauskas. Šis klebonas gerai išmanė reikalą ir buvo ypatingai naudingas bažnyčiai, ką sėkmingai įrodė darbo eigoje. Jis, išduotu karalius Augusto II-ojo Saso 1700 07 11 mandatu, grąžino Vilkijos bažnyčiai visą anksčiau karaliaus Žygimanto I-ojo paskirtą bei vėliau seniūno Palubinsko padidintą fundaciją. Šis mandatas tais pačiais metais buvo įtrauktas į tribunolo aktus, o sekančiais metais - 1701 09 11 klebonas jau turėjo visus funduotus turtus, perduotus per karališkąjį rūmininką, savo rankose.
Kaip pažymėta fundacijų knygose, Vilkijos bažnyčioje yra sekančio turinio inventorius : "Inventarium Ecclesiarumnemque Vielonensis Stredniscensis Gielgaudiscensis et atiarum ex mandato Klust. Excellentissimi ac Reverens Zgierski Eppi. Samog. Post extinotam, permissione divina lethalem pastem, verum mobilium et immobilium, conscriptum in anno 1712 03 07" Pridėjau tai kaip istorinį atminimą, kad tuo laikmečiu Žemaitijoje siautė maras ir kad 1712 m. jis jau nusilpo. Taip pat prie tos banyčios yra užregistruotas įvykis apie Vilkijos klebono kun.Beinarto nužudymą, kurį įvykdė vienas Vilkijos seniūno Kristupo Paco dvarininkas.
Šių dienų bažnyčia yra pastatyta 1751 metais vietinio klebono kun. B(o)(e)rkos pastangomis ir parapijiečių lėšomis. Bažnyčia, tokia neišbaigta ir nedažyta, kaip išėjo iš po kirvio ir pjūklo, taip atlaikė šimtą metų. Ir tik bažnyčios egzistavimo šimtmečio jubiliejaus proga, t.y. 1851 metais, klebono Bunevičiaus ir parapijiečių pastangomis, bažnyčia buvo tinkamai restauruota, o išvalius nuo purvo ir dulkių – išdažyta, altoriai gi iš naujo paauksuoti. Šiandien ši bažnyčia klebono kun. Novickio rūpesčiu yra dar labiau sutvarkyta, ir gan maloni akiai pažiūrėti. Vienok bažnyčioje nėra nei jokių meno paminklų, nei garsių dailininkų paveikslų. Zakristija pakankamai turtinga prietaisais. Šitaip išpuošta bažnyčia 1892 metais miestelyje vykusio gaisro metu sudegė.
Bažnyčia pavadinta Šv. Jurgio vardu. Brolija – Šv.Onos su kvartalinėmi mišiomis, celebruojamomis sekmadienį, po kiekvieno metų ketvirčio. Ši brolija yra pamintėta 1689 metais, ryšium su tuo, kad vienas Vilkijos gyventojas - Stanislovas Rim – kažkelintais metais paskyrė šiai brolijai 200 lenkiškų zlotų. Čia vyksta sekančios iškilmės: 1. Kristaus brangiausio kraujo 2. Švč. Panelės Marijos Nekalto Prasidėjimo 3. Šv. Jokimo 4. Šv. Juozapo OB 5. Mataušo Kalvarija, arba Kryžiaus kelias - pradėtas tik 1874 metais, ir vyksta su stacijomis antrą Liepos mėnesio sekmadienį.
Klebonija – sena, bet vis dar pakankamai gera. Šalia jos yra sodas. Ekonominis palivarkas – atskiras. Tokia klebonija priskiriamam III-iai klasei. Žemės turtai labai geri. Pievos, esančios prie Nemuno – išskirtinės. Kažkada klebonija turėjo 50 valakų žemės, kuriuos fundavo karaliai Žygimantai; turėjo juridiką (sklypas šalia karališkojo miesto arba enklavas miesto viduje, nepavaldus miesto valdžiai, - vert.pastaba) ir propionacijos teisę (išskirtinė teisė gaminti, įvežti ir pardavinėti alų, degtinę ir medų, bei iš šios prekybos turėti pajamas, - vert. pastaba); turėjo prieigas prie seniūnijos miško ir prieigas prie Nemuno.
Parapija - didelė ir skaitlinga, prie bažnyčios prisirišusi, moraliniu požiūriu - uoli ir pavyzdinė. Didesnė pusė gyventojų prisilaiko blaivybės. Jau yra žymus kiekis skaitančių knygas, ir kasmet tas skaičius vis auga. Vertinant gyventojų materialinį lygį – žmonės laikosi neblogai - čia yra nemažai gan turtingų žmonių. Arkliais tempiami vežimai, pakinktai, žemės dirbimo būdas čia daugiau prūsiško stiliaus; brikelės ir dvikinkės šlajos (rogės miškui, malkoms vežti,- vert.pastaba), vieno arklio rogių, kaip kad yra Lietuvoje – labai mažai.
Papročiai ir įpročiai turi individualių bruožų. Gyventojai kalba lietuvių kalba, tačiau su būdingu panemunių gyventojams tarimu. Žmonės yra gan mieli i taikūs.
Parapijos teritorija kalnuota, tačiau didelių kalnų nėra. Žemės rūšis – išskirtinė – beveik visur priemolis – duoda gerą javų derlių.
Miško dar yra pakankamai – pagrindinis masyvas - kunigaikščio Tiškevičiaus Vilkiškės (Wilkiszki) ir Karalgiris - t.y. karališkasis, Poviatuvka (Powiatowką) vadinamas, turintis keliasdešimt valakų. Prie jo, pagal karaliaus išduotą privilegiją, prieigą turėjo viso Vilkijos pavieto bajorija. Durpių išteklių iki šiol dar neatrasta. Ežero čia nėra jokio. Pagrindinė upė – Nemunas. Upeliai ir upeliukai : Vejona, Alkupis, Stūnia, Kvirblis, Akmeninė, Karkla, Medinka, Kroklis, Paliknis, Vilkupis, Lopukis, Ringuvka. Pelkės, kiek didesnės, yra tarp bajorkaimių Pabaliai ir Užbaliai, kažkada Balos vadinti.
Vilkijos bažnyčia anksčiau turėjo už Nemuno esančią Panemunių filiją ir Raudondvario kapetaniją. Šiandien ji turi tik vieną koplyčią Paštuvos parapijos kapinėse. Ši koplyčia yra nedidelė, medinė ir stovi netoli kunigaikščio Tiškevičiaus palivarko. Šiandien Paštuva, kažkada Postuva vadinta, turi koplyčią, kurią 1755 metais pastatė Vilkijos seniūnas Steponas Karpis. Koplyčia pavadinta Šv.Barboros vardu, kurios vardo iškilmės kažkada čia buvo švenčiamos. Tai ir yra pagrindinės parapijos kapinės.
Postuva dėl Lietuvos istorijos nežinojimo buvo pervadinta į Paštuvą. Kryžiuočių laikais tai buvo milžiniškas valsčius, Postuvos pavieto vardu gan gerai žinomas Žemaičių istorijoje. Valsčius, kurį kryžiuočiai dešimtis kartų puldinėjo pusantro šimto metų bėgyje, plėšė, naikino ir degino, o paimtus į nelaisvę žmones, kaip gyvulius - dalį nužudydavo, dalį į Prūsiją išsivarydavo. Skaitant Vygando iš Marburgo kroniką šiurpas per kūną eina, ir net galvoje netelpa, kaip visiškai nekaltus žmones, o ypač moteris ir vaikus, kažkur iš baimės besislapstančius suradę, arba miegančius užpuolę, ištisais kaimais, kaip laukinius žvėris pjovė ir užmušinėjo. Ir net nesusimąstė, kad anie taip pat yra žmonės ir turi nemirtingą sielą. O kryžiuočių kronikininkas Vygandas juk yra kunigas! Jis mėgaujasi ir dėkoja Dievui, kad tame miške besislapstančių žmonių tiek ir tiek išpjauta ! kad tame kaime užpuolus miegančius, tiek ir tiek išžudyta ! Tai jie patys yra ne apaštalai, o laukiniai žvėrys. Tai jie trokšta nekalto kraujo ir svetimo turto, o ne pagonių švietimo, jų atvertimo ir nuopelnų siekimo prieš tikrajį Dievą!!! Dėl to jus ir ištiko teisinga Dievo bausmė už šitiek įvykdytų bedievysčių, kada apakinti išdidumo, godumo ir prabangos, o jūsų širdims taip ir likus kurčioms tam švento tikėjimo platinimui, kuriam buvote pašaukti, jo atsisakėte ir klaidingu keliu nuėjote !
Senovės palikimas
Šiandieninės Vilkijos apylinkės kryžiuočių laikais per mylią aplinkui nuo jų Postuvos pavietu vadintos, ir tuo Postuvos vardu pagoniškojoje Žemaitijoje tiek religiniu, tiek politiniu požiūriu yra pakankamai garsios. Dėl to turime nemažai faktų Lietuvos istorijoje užrašytų.
Netoli, apie pusantros mylios nuo čia (Vilkijos), Bisene, arba dabartiniame Seredžiuje, Dubysos saloje, buvo pagrindinė šventykla. Ji 1280 metais buvo perkelta iš Prūsijos. Į ją kryžiuočiai, tikėdamiesi milžiniškus lobius rasti, intensyviai veržėsi begales kartų, kol pagaliau 1294 metais apgaulės būdu ją užgrobė ir sunaikino.
Visi aplinkiniai Paštuvos pavieto miškeliai Ir upeliai buvo paskirti įvairiems dievams. Tikriausiai nemažai juose buvo pašventintų vietų ir pagoniškų altorių, ant kurių, priklausomai nuo dievybės, buvo deginama amžinoji ugnis ar aukojamos aukos. Apie tas vietas, vadintas tai Aukalnis, tai Alkalnis, tai Aukas – šiandien net padavimo nėra išlikę, vos viena vietovė, vadinama Alkupis savo vardą išlaikė, visa kitą kryžiuočiai, mūsų priešai, naikintojai visko, o vėliau patys krikščionys, norėdami pagonybę iki paskutinės raidės iš žmonių atminties išvalyti, sunaikino. Nustatyti, kur stovėjo Žemaitiškos pilys, kurių čia buvo daugybė, ir kurios buvo skirtos savos žemės ir tėvų tikėjimo dievams nuo kryžiuočių apginti, šiandien yra sunku. Nebent pavyktų nustatyti tik keletą vietovių, kuriose kažkada stovėjo gynybinės pilaitės. Pilis, vadinta Vilkai, stovėjo netoli šiandieninio miestelio Vilkija. Ji pakankamai ilgai atremdavo kryžiuočių žygius, bet kai ją 1388 metais kryžiuočiai apsupo, per maža pilies įgula, negalėdama atremti priešo puolimo, pati padegė pilį ir naktį pasitraukė į miškus. Kryžiuočiai tuoj pat ją iki pamatų sugriovė. Panašu, kad jau sekančiais metais žemaičiai šią pilį atstatė ir aprūpino pakankama įgula. Vienok, 1391 metais po nedidelio pilies įgulos pasipriešinimo kryžiuočiams ir kartu su jais žygiavusiam užimti Vilniaus Vytauti, pilis buvo pastariesiems atiduota. O 1400 metais šią pilaitę, tam, kad ji neatitektų sukilusiems žemaičiams, kryžiuočiai patys sunaikino, ir daugiau niekas jos neatstatinėjo. 1384 Jogaila su Skirgaila šiandieninės Vilkijos laukuose sumušė Ragainės komtūro Vyganto kryžiuočių dalinį.
Toje parapijoje yra dviejų tvirtovių pėdsakai, kurių buvę pavadinimai šiandien nėra žinomi, o jos vadinamos tiesiog - Pilys. Viena tokia Pilis yra pelkėtoje vietoje, tarp Pabalių ir Užbalių. Kita – netoli kunigaikščio Tiškevičiaus dvaro, vadinamo Bonderiškės.
Paštuvos pavietas apėmė visą erdvę abipus Nemuno - nuo Veliuonos iki Nevėžio, ir ribojosi su Veliuonos, Medininkų, Raseinių, Ariogalos, Josvainių (rankraštyje minimas ir kitas Josvainių pavieto pavadinimas – powiat Giesowski,- vert.past.) pavietais. Jis buvo pačioje kryžiuočių kelio į Lietuvą sankirtoje. Nuo pat kryžiuočių žygių į Žemaitiją pradžios, t.y. nuo 1260 metų, pavietas buvo dešimtis kartų puldinėjamas, plėšiamas ir naikinamas. Būtų tikslinga čia paminėti datas, užrašytas Lietuvos istorijoje, kada tą nelaimingą pavietą kryžiuočiai plėšė, degino ir žudė jo nekaltus žmones. Pirmą kartą apie tai randame užuominą istorijoje, kai, be Veliuonos ir Bisenos (Seredžiaus) puldinėjimų, 1348 metais šešias dienas iš eilės šis ir kiti aplinkiniai pavietai buvo naikinami kardu ir ugnimi. Ta pati lemtis šį pavietą ištiko ir 1352, 1362, 1370, 1371, ir 1376 metais, kuomet kryžiuočiai žygiavo plėšti Ariogalos ir Josvainių žemių. Bet tais metais žemaičiai, vadovaujami karalaičio? Sverdajkos (Krolika Swedajki), kryžiuočiams atsikeršijo - įpuolę į Prūsus sudegino daug jų valsčių. 1382 metais, karaliui Jogailai padovanojus kryžiuočiams Vakarų Žemaitiją, t.y. jos žemes iki Dubysos, kelis metus šis pavietas buvo paliktas ramybėje. Bet kai tik 1384 Vytautas, būdamas su Jogaila nesantaikoje ir negalėdamas atgauti Žemaitijos, užrašė ją kryžiuočiams, o žemaičiai nenorėjo pastariesiems pasiduoti, šis kraštas patyrė visišką sunaikinimą. Beveik šešių metų bėgyje nepasiduodanti Kryžiuočių priespaudai Žemaitija buvo naikinama ir deginama, ir nemažai žmonių buvo tai nužudyti, tai paimti į Prūsus nelaisvėn, kol galų gale 1390 metais pats Vytautas kai kuriuos pavietus palenkė sudaryti taikos sutartį su kryžiuočiais. Neilgai tas susitaikymas truko. Kai tik 1393 metais Vytautas susitaikė su karaliumi Jogaila ir Lietuvą bei visą Žemaitiją jau turėjo savo žinioje, kryžiuočiai vėl pradėjo kalaviju kovoti dėl Žemaitijos ir įvairiais būdais ją ir jos gyventojus naikinti. Ir nuo to laiko, pakliūdamas tai į Vytauto pavaldumą, tai į kryžiuočių, nelaimingas tas kraštas pastovia buvo be gailesčio tai lietuviškos kariuomenės, tai kryžiuočių kariuomenės naikinamas. Galų gale, visiems pareiškusi paklusnumą ir pastoviai stovėdama su ginklu rakose bei, vadovaujant drąsiam vadui Telliui, atmušinėdama iš visų pusių nuo užpuolimų, Žemaitija 1410 metais sulaukė Karaliaus Jogailos pastangomis pasiekto galutinio kryžiuočių sutriuškinimo prie Griunvaldo, po ko Žemaitija, visiems laikams atsikračiusi Kryžiuočių, galutinai perėjo tikrų savo ponų valdžion. Tuo būdu Postuvos pavietas atsikratė savo priešų, bet liko priešų visiškai išnaikintas ir prarado savo garsų vardą. Šiandien tik vienas palivarkas, kažkada buvęs pagrindine pilimi, turi savo seną, nors ir iškraipytą pavadinimą, nes vietoj Postuvos vadinamas Paštuva. Postuvos pavietas, XV a, valdant Vytautui, tapęs Postuvos valčiumi, neprarasdamas savo privilegijų, tik savo nuosava vardą pakeitęs į kitą, pradėjo vadintis Vilkijos pavietu, o pabaigoje, po visų perėjimų – Vilkijos valsčiumi, susidedančiu iš kaimiškųjų bendruomenių, kuriose yra 41 kaimas ir 2000 dūšių.