Vertimas iš rankraščio " Žemaičių vyskupystės aprašymas " Kun. Vincentas Juzumovičius 1899m.
XIV amžiuje šiandieninėje Veliuonos parapijoje buvo gana garsi kryžiuočių pilis, vadinamama Bajern arba Bajersburgu. Kunigaikštis Henrikas Bavarietis, ieškodamas nuotykių pagoniškoje Žemaitijoje, 1337 metais pastatė ten pilį ir ją pavadino savo giminės vardu - Bajern arba Bajersburgu. Ordinas dėjo dideles viltis į šią pilį, nedelsiant ją aprūpino ypač stipria įgula, kurią sudarė 100 ginkluotų, 40 ordino brolių ir 40 lankininkų. Kunigaikštis Bavarietis aprūpino ją įvairiomis karo mašinomis ir neseniai išrastomis bombardomis. O atminimui, kad [tai jis] buvo tos pilies fundatoriumi, padovanojo jai savo antspaudą ir vėliavą. Dar daugiau, kai kunigaikščio Henriko dėdė, Imperatorius, 1337 m. monarchijoje savo įsakymu suteikė „prūsų Ordinui visos Lietuvos valstybės paveldėjimą, nežinia kokia teise remiantis“, aišku, su sąlyga, jog naujoji, įtvirtinta, Bajerburgu vadinama gyvenvietė, taptų jos sostine. Čia turėjo būti įsteigta Metropolitinė bažnyčia Lietuvai, atvedanti šalį į krikščionybę, o pagonių kraštas turėjo vadintis Bavarija. Gediminas, atsižvevelgdamas į [kryžiuočių] užmojus sunaikinti jo galybę ir nutautinti Lietuvą, neliko be atsako. Surinkęs didelę kariuomenę išvyko tą pilį atimti, arba ją sugriauti. 1338 m birželį [Gediminas] ją apgulė, bet, kai netrukus į pagalbą kryžiuočiams atėjo didelės jų Ordino kariuomenės pajėgos, vadovaujamos Ordino Magistro Ducemerio, [Gediminas] buvo priverstas atsitraukti. Tačiau netrukus, t.y. arba tų pačių metų pabaigoje, arba 1339 metų pradžioje, Gediminas su žymiai didesnėmis pajėgomis apgulė Bajerburgą. Apgultis truko 22 dienas ir pasibaigė pačiu nelaimingiausiu būdu Lietuvai – pilis nebuvo paimta, o Gediminas, šis žymus Lietuvos didvyris, sužeistas bombardos šūviu, mirė didžiam viso krašto liūdesiui. (Vygandas, psl.57) Gedimino mirtis – didelės svarbos įvykis ir nepataisomas pralaimėjimas visai Lietuvai. Tai jis [Gediminas] iškėlė į aukštumas jos [Lietuvos] reikšmę ir galybę, kokios dar nebuvo iki šiol. Jam buvo 80, kai krito mūšio lauke. Visų pirma jis turėjo didelę galią rodančių bruožų - buvo be galo pakantus ir turėjo didelį saiko pojūtį. Jis veikė neskubėdamas, bet užtikrintai ir drąsiai, jo veikloje niekada nebuvo aklo įkarščio, bet ištvermę jis turėjo geležinę. Turėjo platesnį tolerancijos supratimą, kurį perkėlė į tikėjimo, teisės, kalbos, papročių ir visas kitas liaudies individualumą sudarančias sferas. Gediminas paliko daug palikuonių. Jis turėjo tris žmonas, kurias vedė paeiliui, o su jomis susilaukė septynerių sūnų ir septynerių dukterų. Pirmoji jo žmona buvo Vida, dukra kažkoko bartininko Vidimundo iš Žemaitijos. Antroji – Olga – rusėnė. Trečioji Ieva – rusų kunigaikštytė. Dukros, išskyrus vyriausiąją - Gardino seniūno Dovydo žmoną, buvo ištekintos už krikščionių. Pirminė Bajerno pilis buvo nugriauta Didžiojo Magistro Ludolfo Koenig įsakymu 1343 m. su tikslu ją perstatyti patogesnėje vietoje, esančioje netoli nuo esamos. Didysis Magistras Ludolfas Koeniogas V. Weitzanas [Ludolf König von Wattzau (vok.)] ryšium su didelės gynybinės galios pilies netinkamom išsidėstymo sąlygom, kaip pasakyta aukščiau, 1343 m. liepė esamą Bajerburgo pilį nugriauti ir sumūryti tinkamesnėje, jo paties pasirinktoje vietoje, per mylią žemiau Veliuonos, o kunigaikščiui Henrikui Bavariečiui prašant, ją vėl pavadinti Bajerburgu. Labai panašu į tiesą, kad šis Bajerburgas, galėtų būti šiandienine Raudonės pilimi. 1381 m. ją buvo apgulęs Kunigaikštis Kęstutis. Bajerburgą šturmavo iš trijų pusių ir sudegino papilį, be to dar ir kryžiuočiai narsiai gynėsi. Tuo tarpo Ordino Magistras Kunno Hattenstein su tokiu dideliu pastiprinimu atvyko, kad Kęstutis, jau beveik savo rankose turėjęs pilį, buvo priverstas atsitraukti. Vytauto pirmojo sugrįžimo iš kryžiuočių pas Jogailą metu, 1384 m. Bajerburgas pateko į jo rankas, lygiai taip, kaip ir kitos pilys, kurias tuo metu kryžiuočiai turėjo prie Nemuno. Visiškai pašalinus kryžiuočius iš Žemaitijos, pilį nustota vadinti Bajerburgu, o pradėta vadinti populiariu vardu, kuriuo visada buvo vadinama liaudyje – Raudonas, kas reiškia raudonos spalvos, nes realybėje jos netinkuoti mūrai yra iš raudonų plytų. Seniau tai buvo mūrinis kvadratas su kampuose sumūrytais bokštais, kurių vienas buvo aukštesnis už likusius. Ilgą laiką [pilis] išsilaikė pirminėje formoje, šiandieną - viskas jau yra pakeista. Pilies kieme, kažkada buvo gilus šulinys, gausiai tiekiantis vandenį, dabar jis yra visiškai užpiltas. Po pagrindiniu bokštu buvo vertikalus požemis, tokio pat dydžio į gylį ir į plotį, kaip ir bokštas, kuris buvo iškilęs virš jo. Anga [vedanti į požemį] buvo tokia siaura, kad tik vienas žmogus galėjo pro ją prasisprausti. Greičiausiai, tai buvo pilies kalėjimas. Ši senovinė kryžiuočių Raudonės pilis, o šiandien dvaras, stovi ant paties Nemuno kranto, per mylią žemiau Veliuonos. Raudonės žemės turtas iki Žygimanto Augusto dienų priklausė didžiojo kunigaikščio dvarui. Karalius Žygimantas Augustas padovanojo jį Krispinui Kiršenšteinui, vokiečių riteriui, kuris buvo nusipelnęs karaliui, apsigyveno Žemaitijoje ir tokiu būdu natūralizavosi, o jo sūnus, taip pat Krispinas, Pajūrės tijūnas, Žygimanto III laikais prisistatinėjo Raudonės paveldėtoju. Pirmoje XVIII a pusėje, panašu, kad santuokų keliu, [Raudonė] atiteko Olendskiams. Jie po 1810 m. tą žemės turtą pardavė kunigaikščiui Zubovui, kuris, norėdamas išsaugoti seną gotikinį stilių, pradėjo nykstančią pilį remontuoti, bet, užkluptas mirties, šio pagirtino darbo nepabaigė. Paveldėtoja liko jo dukra, šiandien našlė kunigaikštienė Kaizerova. Pagal vietinę legendą Kiršenšteinas, arba kitaip - Krispinas, pirmasis Raudonės paveldėtojas, turėjo būti sūnumi kažkokios Prūsijoje Jogailos laikais pagrobtoslietuvių karo belaisvės. (M.Balinskis St.Pol. t.III). Žemaičių Vyskupas Krispinas yra kilęs iš tos pačios giminės.